Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininkas Ruslanas Stefančukas: „Norėčiau padėkoti už palaikymą, už pasiryžimą atiduoti paskutinį, už tą aštrų suvokimą, koks yra pavojus, kuris eina iš Rytų“

2025 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotrauka (autorė Olga Posaškova)

Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininko Ruslano Stefančuko kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Jūsų Ekscelencija ponas Prezidente, Jūsų Ekselencijos ponai parlamentų pirmininkai, gerbiamas Sauliau, jūsų Ekscelencija ponas Ministre Pirmininke, jūsų Ekscelencija pone atkurtos Lietuvos valstybės vadove, gerbiami ponai ir ponios prezidentai, gerbiami ponai ir ponios Nepriklausomybės Akto signatarai, gerbiami draugai ir didžioji Lietuvos tauta. Šiandien man yra labai didelė garbė Ukrainos Parlamento vardu ir Ukrainos tautos vardu būti čia ir pasveikinti jus su Nepriklausomybės atkūrimo 35-osiomis metinėmis, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės. Ukrainiečiai labai gerai žino ir atsimena, ką lietuviams reiškia būtent tas įvykis, kuris įvyko prieš 35-erius metus. Tada, kai tarp šių istorinių sienų buvo priimtas teisingumo aktas. Aktas, kuris atkuria Lietuvos valstybingumą. Tais laikais būtent Lietuva pirma stojo į laisvės kelią ir buvo pavyzdys ir Ukrainai. Ukrainiečiai labai nuoširdžiai žavėjosi narsiais lietuviais, kurie visam laikui nusiplėšė pančius ir išėjo iš tautų kalėjimo. Ukrainiečius iš visų jėgų viliojo ta orumo ir laisvės dvasia, kuri sklido nuo Baltijos, kur prasidėjo gėdingos Rusijos imperijos žlugimas. Lietuviai ir dabar lieka pavyzdžiu Ukrainai, solidarumo pavyzdžiu, ištikimybės pavyzdžiu ir tikro broliškumo pavyzdžiu. Todėl leiskite dabar man Ukrainos Aukščiausiosios Rados vardu, nepalaužiamų ukrainiečių, kurie ir toliau kovoja, vardu padėkoti jums, o didžioji Lietuvos tauta! (Plojimai) Aš noriu padėkoti už patikimą palaikymą siaubingais laikais, už nematytą pasiryžimą atiduoti viską. Už aštrų pavojaus, slenkančio iš Rytų, suvokimą. Ir mes niekada nieko nepamiršime. Mes buvome, esame ir būsime visada jums dėkingi. Ir mes visada pakišime savo patikimą petį. 

Gerbiami draugai, šiandien yra jūsų diena ir ji turi tokia likti visam laikui. Ir aš labai noriu, kad jūs visi žinotumėte, kad ir kaip sunku mums būtų, kad ir kokius išbandymus mums reikėtų pereiti ateityje, mes niekada nenustosime kovoti už tai, kas švenčiausia – už mūsų laisvę ir nepriklausomybę, už mūsų žemę, už mūsų vaikų ateitį. Aš prašau jūsų ir toliau padėti Ukrainai, visais įmanomais būdais. Jūsų palaikymas yra labai svarbus šiandien, kai mes dedame neįtikėtinai daug pastangų, kad sulaikytume okupantus, kada mes bandome įrodyti pasauliui, kas yra agresorius, o kas yra auka, kas gina savo žemę, o kas puola svetimą žemę, kas nori būti euroatlantinės bendruomenės dalimi, o kas nori paskleisti joje savo neapykanta visą savo kagėbistinę esybę.

Gerbiami draugai, bet mes būtinai išstovėsime, kaip ir jūs išstovėjote 1990 metų pradžioje. Mes būtinai tapsime didelės Europos ir euroatlantinės šeimos dalimi. Mes būtinai prisiminsime visas savo aukas ir didžiosios pergalės dieną sugiedosime savo šalių himnus, kur vienbalsiai skambės žodžiai iš jūsų himno: „Lietuva, Tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme, / Iš praeities Tavo sūnūs / Te stiprybę semia.“, ir Ukrainos himno: „ir dvasią, ir kūną mes atiduosime už savo laisvę ir parodysime, kad mes, broliai, esame kazokų kilmės“. Ačiū jums! Šlovė Ukrainai, šlovė Lietuvai!