Aktorė Birutė Mar: „Praeities tragedija yra mūsų mokytoja“

2025 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Aktorės, režisierės, poetės Birutės Mar kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Dėkinga, kad šiandien esu pakviesta tarti žodį ir nuo savęs. Prieš tai skaičiau tremtinių eilėraščius – Juozo Butkevičiaus, Izabelės Baublytės-Balčiūnienės, Vytenio Grabausko, rašytus tolimame Sibire, Kazachstano stepėse, Mordovijos lageriuose, Laptevų jūros ledo salose... Paskutinės eilės – mano pačios, parašytos klausant tėvų pasakojimų apie jų vaikystę tremtyje. 

Mano tevėliai – irgi Laptevų jūros salų tremtiniai, ištremti tą lemtingą 1941 m. birželio 14-ąją. Ištremti dar vaikai, kaip daugelis, ir likimas lėmė jiems kartu užaugti vienoje jurtoje Tit-Arų saloje, pačiose šiaurinėse tolimiausiose lietuvių tremties vietose... Pagal tėvų vaikystės prisiminimus ir kitų tremtinių istorijas esu sukūrusi spektaklį „Ledo vaikai“, kurio herojė – keturmetė traukiniu į nežinią iškeliaujanti mergaitė, kokia tada buvo mano mama Jūratė Vaičiūnaitė. Mane ypač sujaudino jos prisiminimas, kai traukinyje, kuriuo daugybė lietuvių tada riedėjo į rytus, o mergaitė dar, aišku, nieko nesuprato, kur juos veža – jai bežaidžiant nuo jos suknelės nutrūko vienas bumbuliukas ir netyčia nuriedėjo ant traukinio bėgių. Ji taip raudojo to bumbuliuko, o paskui vis svajojo grįžti ir jį atrasti... Kai mama tai pasakojo, man išsyk tas raudonas vaiko pamestas bumbuliukas ant bėgių pasirodė kaip be galo trapi ir skaudi metafora – tarsi visos anuometinės Lietuvos likimas. O ir tame traukinyje, mama pasakojo, regėdami daugybę perpildytų vagonų, vežančių viena kryptimi, –  žmonės ir galvojo: kad išveža visą Lietuvą...

Spektaklį „Ledo vaikai“ baigiu mamos žodžiais, kurie įstrigo pasakyti jos po daugelio metų. Kai per auksines tėvelių vestuves kunigas bažnyčioje juos laimindamas paklausė: „Ir kas jus abu tokius gražius padarė?“ Mano mama tą pačią akimirką atsakė: „Sibiras, mes gi Sibiro vaikai“.

Mama jau danguje, bet ta jos begalinė stiprybė tebėra šalia. Ir išgyvendama spektaklį, pati kiekvieną sykį semiuosi stiprybės – iš visų tų žmonių, kurių gyvenimų fragmentus, prisiminimus suvėriau pjesėje. Man regis, sunkiausia dalia tada teko ne tėvams, kurie buvo dar vaikai, dar nežinojo,  kas yra blogis ar gėris – bet mano seneliams mokytojams, ištremtiems jau brandžiame amžiuje, kurių jaunystė prabėgo nepriklausomoje Lietuvoje, kurie dirbo ir kūrė tą nepriklausomą Lietuvą – abu mokytojavo Kupiškio krašto mokyklose. Senelis Vaičiūnas Klemensas buvo mokyklos direktorius, tuo metu statė naują mokyklą Šeduvoje. Pasak mamos, jos tėvų – nepriklausomybės žmonių – karta buvo visai kitokia. „Kitokios buvo jų vertybės“, ji sakydavo. Sąžiningumas. Vidinis orumas. „Kaimo liktarnos...“ – tada mokytojus vadino. Kitaip tariant, „šviesuoliai“ – ne veltui, aišku, ištremti pirmieji, kad nebešviestų kitiems. Todėl jie, liktarnos, niekaip negalėjo suprasti, už ką juos išveža. Todėl ir nebėgo – tikėjo, kad nekalti ir kad greitai grįš...

O sugrįžo į Lietuvą po dvidešimt dviejų metų, 1963-aisiais. Sugrįžo, aišku, ne visi... Tėtis dar trejus metus praleido ir rusų kariuomenėje, povandeniname laive prie Sachalino. Jo žodžiai: „Grįžęs tėvynėn, išlipęs iš traukinio atsiklaupiau, paėmiau saują Lietuvos žemės ir neišlaikęs apsiverkiau“...

Pamenu, koks stebuklas tėvams buvo devyniasdešimtieji, nepriklausomybė. Tai tapo jų pagaliau pilnaverčiu gyvenimu, jie nepraleido nė vieno mitingo, dieną naktį stovėjo prie parlamento per sausio tryliktos įvykius, dalyvavo kaip stebėtojai visuose rinkimuose, balsavimuose, nešiojo biuletenius – visur, vos suskamba Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, dainos ir eilės apie tėvynę – mamos akyse ašaros, ji visados su tautiniais rūbais. O paskui, jau vėliau – mama negalėjo patikėti, kaip greitai žmonės užmiršta laisvės kainą. Labiausiai ją slėgė, gerėjant gyvenimui, žmonių nepasitenkinimas kažkuo neesminiu, tarpusavio rietenos, ji vis kartojo –  kaip galima dėl gerovės pamiršti tai, kas svarbiausia. Mane labiausiai sugraudino mamos žodžiai, ištarti krizės laikotarpiu, kada buvo mažinamos senjorų pensijos, jai pasakius: „Aš pensiją galiu paaukoti, kad tik Lietuvai geriau būtų“...

Ir pagalvojau: ką pasakytų mano tėvai, stovėdami šiandien čia? Prieš kelias dienas to ir paklausiau savo devyniasdešimtmečio tėčio Algirdo Marcinkevičiaus – ką jis pasakytų, jei jam reikėtų tarti žodį šiame minėjime. Jis atsakė išsyk, suformulavęs labai aiškiai ir lakoniškai: „Pasakyčiau, kad be praeities nėra ateities. Daugelis dabar sako: užmirškim, kas buvo. Bet negalima pamiršti, nes PRAEITIES TRAGEDIJA YRA MŪSŲ MOKYTOJA... Ir šiandien, gyvendami džiaugsme, turim prisiminti ir praeitį ir galvoti, kodėl taip įvyko, kad nepasikartotų vėl...“

PRAEITIES TRAGEDIJA YRA MŪSŲ MOKYTOJA.

Apie tai mąstydama, noriu pacituoti šiandien labai aktualius, mano kito spektaklio herojės, XX a. pradžioje gyvenusios to laikmečio Lietuvos šviesuolės, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos žodžius: „Kas mes do tauta, kad už užgautą ambiciją einame pas priešą ir drėbstome purvais savo tautiečius. Kaip čia kultūra gali kilti, kad partijų kova viešpatauja visur: ką vieni pastato, kiti griauna!  /…/ . /…/ Pešasi ne dėl to, kad būtų didesnė nauda Lietuvai, bet dėl užgauto egoizmo! /…/ Kai svetimtaučiai savo naudos teieškojo, tai tuščia jų, žinojom, kad jų engėjų esama. Bet kai mes patys vienos minties esame vedami – kaip čia didžiausią „valstybės ragaišio” kąsnį nukandus – tai širdis plyšta. Aš žinau, kad yra patriotų, yra tikrų krikščionių – kitaip čia viskas sugriūtų! Bet kodėl tiek mažai?” Ir tai parašyta prieš šimtą metų.

Prisiminkime šiuos žodžius ir šiandien, minėdami birželio 14-ąją šiuose rūmuose, ir kasdien. Nes šiandien esame kaip niekad pažeidžiami. Baisu, kad mažas vaiko suknelės bumbuliukas gali vėl atsidurti ant bėgių... Esame stiprūs tik tada, kai esame vieningi. Vienybė padėjo išlikti lietuviams ir lageriuose, ir tremtyje. Pasak mamos, nepamirškim svarbiausių vertybių – kad laisvė, laisva Lietuva yra STEBUKLAS, kaip to nė akimirką nepamiršta tie, kurie žino laisvės kainą. Praeities tragedija yra mūsų mokytoja.

Ačiū visiems tremtiniams, politiniams kaliniams – ir, matau, esantiems šioje salėje, kurių stiprybė, vienybė ir drąsa vedė mus į LAISVĘ. Ir vėl pasikartosiu iš visos širdies – ačiū Ukrainai, iš kurios dabar semiamės stiprybės, kuri šiandien gina ir mūsų laisvę.