Respublikos Prezidentas G. Nausėda: „Šiandien laisvės idėja nustoja būti patogia abstrakcija“

2026 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 35-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Gerbiamas Seimo Pirmininke,

Gerbiama Ministre Pirmininke,

Gerbiama Prezidente,

Brangūs Nepriklausomybės Akto signatarai, ministrai, Seimo nariai, žuvusių Laisvės gynėjų artimieji,

Gerbiami minėjimo dalyviai,

kiekvienų metų pradžioje susitinkame prisiminti ir apmąstyti Lietuvos laisvės ištakas.

Sausio 13-oji nukreipia mūsų dėmesį į tai, kas svarbiausia. Pasakodama Lietuvai ir pasauliui apie mūsų laisvės gynėjus, jų beribį ryžtą ir pasiaukojimą, ji atskleidžia, kaip giliai įsišaknijęs mūsų laisvės troškimas ir kokia didele jėga jis gali būti.

Šiandien laisvės idėja nustoja būti patogia abstrakcija, kuri neretai pasitelkiama vidaus politikos kovose, ir aiškiai prabyla kiekvienam, kas tik turi noro išgirsti.

Šiandien laisvę įkūnija visi Lietuvos žmonės, kurie su daina ir malda renkasi prie atminimo laužų, degina žvakes žuvusiesiems ir savo atkaklia rimtimi susilieja į vientisą kūną, kuriam nebaisūs jokie pavojai.

Vargu ar įmanoma iš tiesų priklausyti šiai pilietinei bendrijai, Lietuvos tautai, ir likti abejingiems Lietuvos laisvės gynėjų dienos skleidžiamai žiniai. Lydėdama mus jau ketvirtą dešimtmetį, ji išlieka vis tokia pat gyva ir brangi, kaip ir Nepriklausomybės aušroje.

Sausio 13-ąją ne tik prisimename mums tekusį skaudžių išbandymų laikotarpį, bet ir vieni kitus kviečiame tęsti kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir mūsų visų laisvę.

Nes laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Laisvė – tai kasdieniai pasirinkimai, kurie mus lydi nuolat reikalaudami mūsų dėmesio. Laisvė – tai galimybė nesutikti su kito žmogaus nuomone ir megzti pagarbų dialogą, nesibaiminant nei valstybės prievartos, nei minios teismo.

Laisvės nėra ten, kur įsiviešpatauja melas ir manipuliacijos. Laisvė traukiasi, kai svarbiausiu tikslu tampa sutrypti ir paniekinti kitamintį. Ir mes patys nusigręžiame nuo laisvės, kai esminiai, valstybinės reikšmės sprendimai priimami skubotai, beatodairiškai ir neatsakingai.

Neseniai man teko viešai nusistebėti, kad šiuo neramiu laikotarpiu mes, nepriklausomos Lietuvos valstybės žmonės, su tokiu užsidegimu kuriame naujas politines krizes, ieškome priešų tarp savų ir jų neišvengiamai surandame.

Visada tikėjau ir toliau tikiu, kad laisvė mums duota ne tam, kad patenkintume dominavimo instinktą. Tikėjimas savo teisumu, kurio šiandien tiek daug visame politiniame spektre, – galinga jėga, tačiau ji neturėtų tapti Tautą skaldančiu pleištu. Ir čia mes visi privalome jausti savo asmeninę atsakomybę.

Juk stipriausi buvome ne tada, kai ieškojome krislo vienas kito akyse, bet kai visas jėgas skyrėme savo laisvei įtvirtinti ir apginti. Taip, kaip darėme Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, o taip pat ir Liepos 31-ąją – Medininkų tragedijos dieną, kuri ne tik sukrėtė, bet ir suvienijo mus visus.

Ir man atrodo, kad pačiu laiku į garbingas Laisvės premijos laureatų gretas įsilieja didžiai gerbiamas mūsų laisvės gynėjas, kunigas Tomas Šernas – žmogus, itin daug paaukojęs Lietuvos valstybei ir nusipelnęs jos ateičiai.

Metai iš metų Tomo Šerno pavyzdys mus palaiko ir kreipia teisinga linkme. Tvirtai atlaikyti visus išbandymus, nepasiduoti neapykantai, prisiimti atsakomybę, su viltimi ir gyvenimo meile žvelgti į ateitį – tik tokia laisvė, tokia drąsa, toks įsipareigojimas gali sustiprinti Lietuvą – mus visus.

Ir aš tikiu, kad mes rasime jėgų išsivaduoti iš nereikalingo susipriešinimo, kiekvienas užčiuopsime savyje tą nemirtingą laisvės daigą, jį puoselėsime, auginsime ir perduosime ateities kartoms.

Tegul mūsų bendras žygis toliau tęsiasi kaip pavyzdys viso pasaulio tautoms. Tegul visi žino, kad Lietuva yra laisvų, drąsių ir orių žmonių, gebančių susivienyti dėl bendro tikslo, šalis!