Laisvės premijos laureatas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Tomas Šernas: „Laisvė yra procesas, dalyvaukime jame. Budėkime dėl mūsų laisvės“

2026 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos  nuotr. (aut. Olga Posaškova)

        2025 m. Laisvės premijos laureato Lietuvos Sąjūdžio savanorio, Lietuvos valstybės pareigūno, kunigo Tomo Šerno kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Jūsų ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentai,

Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiami žuvusiųjų artimieji, laisvės gynėjai, bažnyčių hierarchai taip pat ir religinių bendruomenių nariai, čia susirinkę Lietuvos ir užsienio svečiai. 

Dėkoju Laisvės premijų komisijai už tą Laisvės premijų komisijos tarnystę – priminti apie laisvę ir tokiais būdais, žiūrint į praeitį, į Medininkų posto įvykius. Reiškiu pagarbą komisijai, jos vadovei Rimai Baškienei, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams, jų klubui ir vadovei Birutei Valionytei.

Sausio 13-osios ir Medininkų posto įvykiai dažnai pavadinami tragedijomis. Kai mes pavadiname kokį įvykį tragedija, mes išreiškiame savo poziciją ir visai ne naiviai tikimės iki šiol, jog kaltininkai ir jų bendrapiliečiai supras šitą terminą. Viliesi iki šiol, kad įvyko nelaimė, didelė klaida, tragedija ir atsakinga pusė drauge su mumis ieškos juridinės, moralinės ir istorinės tiesos. Iki šiol mes viliamės to abipusio supratimo, abipusiškumo. 

Niekada mums nesinori tikėti, kad tai nėra jokia klaida ir kad tie įvykiai kaltininkų nesuvokiami kaip tragedijos. Deja, mums visiems kartais būna sunku priimti kitų tragedijas, taip pat ir mums. Mums parodė holokausto tragediją, istoriją, bet ne visi pasirinko šią tragediją priimti kaip savą, nors tai yra abipusė tragedija. Aš apgailestauju, kad iki šiol turime tokių bendrapiliečių ir net Seimo narių, kurie sugeba juokauti holokausto tema.

 Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis žiniasklaidai pasiūlė naudoti ne tokią dramaturginę, bet tikslesnę juridinę terminologiją ir šiuos įvykius vadinti nusikaltimais. 

Nusikaltimų tyrimo trukdymas ir užpulta Ukraina parodo mums, kad mūsų ir imperinių kaimynų intencijos labai skiriasi. Mes norime taikos ir naudingo bendradarbiavimo, paremto tarptautine teise, tačiau kas mes esame jų akyse? Kaip jie mus suvokia, kaip mus mato? Bijau, kad kaip potencialų grobį. 

Esame nedidelė demokratinė šalis, kurios viena iš kaimynių yra neprognozuojama imperija. Seimo pastatas yra pažiūrėjau į google yra lygiai 35 kilometrai atstumu nuo Medininkų pasienio posto. Labai netoli.

   Prieš 35 metus buvo išbandytas mūsų pasiryžimas laisvei. Jaunų žmonių akimis žiūrint tie įvykiai buvo tiesiog tokioje žiloje senovėje. Kaip mūsų Tautiškos giesmės žodžiai sako : “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, bet ne visada paprasta semtis stiprybės iš praeities. Toje praeityje buvo visko – rezistencijos ir kolaboravimo, antisemitizmo ir padorumo, žudymo ir gelbėjimo. Mūsų ateitis nežinoma, todėl ji visą laiką viltingesnė. Mes tikėjome, kad ateitis gali būti geresnė, teisingesnė. Minime praeitį, galvojame apie dabartį. 

Dabartis yra jautri, todėl, linkėdamas jėgų iš išminties dabartinei valdžiai, norėčiau tarti kelis žodžius apie netolimą praeitį.

Noriu padėkoti žmonėms, kurie dirbo dėl mūsų laisvos ateities. Mūsų himne sakoma apie sūnus, bet aš noriu padėkoti ir Lietuvos dukroms. Sveikinu šiandien visas Seimo ir Vyriausybės moteris, ir visas politikes. Dėkoju toms ryžtingoms Lietuvos dukroms, kurioms teko neeiliniai uždaviniai – susitvarkyti su kovido pandemijos iššūkiais, dirbtinai organizuotu migrantų srautu, taip pat dėkoju už bekompromisę poziciją dėl gynybos biudžeto šio pavojaus akivaizdoje. Dėkoju asmeniškai.

Kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuo pradžios iki pabaigos kuravo dujų terminalo projektą, kuris suteikė daugiau energetinės laisvės Lietuvai, atsirado „politinių sūnų“, kurie iš praeities savo stiprybę turbūt sėmė ir labai trukdė tam projektui, kaip galėjo. Su kokiais politiniais ir ūkiniais iššūkiais šiandieną susidurtų valstybė, jeigu ne ši Lietuvos dukra? Jos frazė „nustokim krūpčioti“ labai tinka šiandien. (Plojimai) 

Mes šiandien turime krauju iškovotą laisvę nebijodami sakyti ne. Mūsų niekas už tai nemuš ir nesodins į kalėjimą. Mes galime sakyti ne ir dujų terminalui ar skalūnų dujų žvalgybai, vėjo elektrinei jūroje ar svarbiam kariniam poligonui strateginėje vietoje galime sakyti ne. Tačiau mūsų laisvė neapsiriboja vien pasakymu ne, tai yra tik pusė laisvės. Mes turime sakyti,   laisvei reikia ir mūsų taip. Savo saugios ateities iš savo ne, tai mes nesukursime.

Apie netikėtai padidėjusį dėmesį Lietuvos kultūrai bei žiniasklaidai buvome informuoti ne tik nuolatinėmis politinėmis rokiruotėmis, bet ir gausiais protesto mitingais. Taigi, net neabejingų pilietiškų sūnų ir dukrų yra daug, ir tai teikia mums visiems daug vilties. Mes patys kuriame savo šalį ir savo visuomenę. Kiekvieno iš mūsų pareiga stengtis, kad dabartyje ir ateityje būtų teisingiau ir geriau. 

Kartais aš esu klausiamas: argi dėl tokios Lietuvos kovojome? Be abejo, dėl tokios. Dėl demokratinės Lietuvos. Mes ir dabar kovojame dėl mūsų laisvės nuolatos gerinti savo šalį. Laisvė yra labai praktiška, ji yra pats geriausias mūsų resursas, pats vertingiausias mūsų resursas.

Mes turėtume gyventi pagal Dekalogą, pagal dešimt Dievo įsakymų, kuris mums rodo atsakingos laisvės kelią. Kalbant biblijos kontekste, mes esame pašaukti į tikrą laisvę. Tačiau prieštaraudami savo pašaukimui, mes kartais renkamės netikrą, „kvailių laisvę„.  Melą savo rinkėjui, „čekiukus“, korupciją, ir nuolatos, ypač dabar transliuojamą neapykantą. 

Laisvės premijos statulėlės autorė Joana Noreikaitė sukūrė ją pagal Juozo Zikaro paminklo „Laisvė“ atvaizdą. Kokia mintis joje vaizduojama? Graži statulėlė. Mes matome, grandinė jau nutraukta, vėliava jau pakelta, viltingai einame į priekį, į ateitį. Ką mes joje matome, ką mes norime matyti? Ar jau įvykusį rezultatą, ar vykstantį procesą? Žymus semitas ir izraelitas mus moko, kad daug svarbiau yra procesas. Jo pasekėjas evangelistas šventas Lukas mums rašo: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ 

Laisvė yra procesas, dalyvaukime tame procese. Budėkime dėl mūsų laisvės. Prašau Dievo, kad laimintų Lietuvą, jos Seimą, jos Vyriausybę ir visus mus, kad eidami neprarastume savo laisvės krypties. Neatiduokime savo laisvės kitiems. Ačiū už dėmesį.