Seimo nario S. Čaplinsko pranešimas: jeigu vaikas užsidaro kambaryje su telefonu – tai dar nereiškia, kad jam viskas gerai

2026 m. gegužės 23 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Anksčiau tėvai labiausiai bijodavo, kad vaikas per ilgai negrįžta namo iš kiemo.

Šiandien vis dažniau vaikas yra šalia. Savo kambaryje. Su telefonu rankoje. Ir mums atrodo, kad viskas gerai.

Tačiau tarptautinėje konferencijoje Lietuvos Respublikos Seime mokslininkai ir ekspertai iš įvairių Europos šalių kalbėjo labai atvirai: mes vis dažniau prarandame vaikus ne gatvėje. Mes juos prarandame ekranuose.

Tyliai.
Be triukšmo.
Be aiškiai matomų ženklų.

Vaikas gali būti fiziškai namuose, bet emociškai – visiškai vienas.

Vienas su nerimu.
Vienas su patyčiomis.
Vienas su priklausomybę kuriančiais algoritmais.
Vienas su nuolatiniu spaudimu atrodyti „tobulu“.
Vienas su pasauliu, kuris niekada neišsijungia.

Konferencijoje pristatyti tyrimai verčia labai rimtai susimąstyti. Beveik kas ketvirtas paauglys jau patenka į padidėjusios rizikos grupę dėl probleminio interneto ar socialinių tinklų naudojimo. Dalis jaunų žmonių internete praleidžia po 6–7 valandas per dieną. Daugelis pripažįsta, kad nebegali tiesiog atsitraukti nuo telefono.

Ir problema ne vien ekranų laikas.

Problema ta, kad ekranai pamažu pradeda keisti vaikystę.

Keičiasi bendravimas.
Gebėjimas susikaupti.
Miegas.

Santykiai šeimoje.
Savivertė.

 

Gebėjimas būti vienam su savo mintimis be nuolatinio dirgiklio.

Ekspertai konferencijoje labai aiškiai pasakė: socialiniai tinklai nėra neutralios platformos. Jie kuriami taip, kad žmogus kuo ilgiau liktų prisijungęs. Begalinis „scrollinimas“, automatinis vaizdo įrašų paleidimas, emocijas išnaudojantys algoritmai – visa tai nėra atsitiktinumas. Tai verslo modelis.

Ir vaikai prieš tai šiandien dažnai lieka vieni.

Tyrimai rodo vis stipresnį ryšį tarp probleminio interneto naudojimo ir:

• depresijos

• nerimo,

• miego sutrikimų,

• dėmesio koncentracijos problemų,

• socialinės izoliacijos,

• agresyvaus elgesio,

• savęs žalojimo bei savižudiško turinio vartojimo.

Ypač sukrečia viena mintis: daugybė vaikų šiandien beveik nebeturi tylos.

Nebeturi laiko nuobodžiauti.
Nebeturi erdvės pabūti su savimi.
Nebeturi tikro poilsio.

Telefonas tampa pirmu dalyku ryte ir paskutiniu vakare.

Ir kartais didžiausia konkurencija tėvams šiandien yra ne bloga kompanija gatvėje, o ekranas vaiko rankoje.

Todėl konferencijoje daug kalbėta ne tik apie reguliavimą ar draudimus. Kalbėta apie mūsų – suaugusiųjų – atsakomybę.

Neužtenka vaikui pasakyti: „Padėk telefoną.“

Pirmiausia turime paklausti:

• kodėl jis nenori jo padėti,
• ko jam trūksta,
• kodėl virtuali erdvė kartais tampa saugesnė už realų pasaulį.

Kartais vaikui labiausiai reikia ne naujo telefono.

Jam reikia žmogaus, kuris pastebėtų, kad jam sunku.

Tėvų dėmesio.
Pokalbio be skubėjimo.
Vakarienės be ekranų.

Paprasto klausimo: „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?“

Mokytojai gali anksčiau pastebėti vaiką, kuris:

• nebesusikaupia,
• tampa dirglus,
• izoliuojasi,
• nuolat pavargęs,
• gyvena virtualiame pasaulyje labiau nei klasėje.

Gydytojai ir psichologai – anksčiau atpažinti, kad probleminis interneto naudojimas dažnai tampa kitų emocinių sunkumų pradžia.

O politikai turi pagaliau suprasti, kad vaikų psichikos sveikata negali būti palikta vien technologijų rinkos savireguliacijai.

Europa jau pradeda reaguoti. Europos Komisija tiria „TikTok“ ir kitų platformų priklausomybę kuriančius mechanizmus. Vis daugiau kalbama apie amžiaus ribas socialiniams tinklams, vaikų apsaugą internete, telefonų naudojimo ribojimus mokyklose.

Tačiau svarbiausia mintis, nuskambėjusi konferencijoje, buvo labai paprasta:

Klausimas nėra, ar vaikai turi prieigą prie socialinių tinklų. Klausimas – ar socialiniai tinklai neturi per daug prieigos prie mūsų vaikų.

Tai jau ne vien technologijų klausimas.

Tai klausimas apie vaikystę.
Apie emocinį saugumą.
Apie šeimą.

Apie mūsų gebėjimą išlikti žmonėmis pasaulyje, kuris nuolat reikalauja dėmesio.

Jeigu šiandien nereaguosime, po kelių metų mokėsime daug didesnę kainą – vaikų vienišumu, emociniais sutrikimais, priklausomybėmis ir prarastu gebėjimu būti kartu.

Prevencija prasideda ne ministerijoje.

Ji prasideda namuose.
Nuo padėto telefono.
Nuo bendro stalo.
Nuo laiko vaikui.
Nuo mūsų dėmesio.

Ir galbūt šiandien svarbiausia dovana, kurią galime duoti savo vaikams, yra ne dar greitesnis internetas.

O jausmas, kad jie nėra vieni.

Daugiau informacijos:

Prof. dr. Saulius Čaplinskas

Sveikatos reikalų komiteto narys

El. p. [email protected]

Mob. 0 6 102 0146