Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalba mitinge, skirtame Rusijos karo prieš Ukrainą metinėms paminėti

2026 m. vasario 24 d.

Gerbiami Ukrainos ir Lietuvos žmonės,

Brangūs Ukrainos bičiuliai,

Šiandien susirinkome ne tik paminėti datos. Susirinkome paliudyti tiesą.

Prieš ketverius metus Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Tai yra brutali ataka prieš suverenią valstybę, prieš laisvę, prieš tarptautinę teisę, prieš pačią žmogiškumo idėją.

Ketveri metai skausmo, netekčių, sugriautų miestų, sugriautų šeimų.

Bet kartu – ketveri metai nepalaužiamos drąsos, pasiaukojimo ir tikėjimo.

Ukraina šiandien kovoja už kiekvieną savo žemės pėdą, už teisę būti laisva, už teisę pati spręsti savo ateitį. Už demokratiją, kurią mes Lietuvoje taip pat iškovojome ir taip gerai suprantame jos kainą.

Aš pats buvau Chersone. Mačiau sugriautus namus, išdaužytas mokyklas, ištuštėjusias ligonines. Mačiau vietas, kuriose buvo kankinami žmonės. Mačiau karo nusikaltimų pėdsakus – ne iš ataskaitų, ne iš televizijos ekranų, o savo akimis.

Tai, ką ten patyriau, tik dar kartą patvirtino, ką mes labai gerai žinome iš savo istorijos – šitas agresorius, teroristas ir nusikaltėlis nežino ribų, nesilaiko taisyklių ir neturi moralės. 

Mes, lietuviai, žinome, ką reiškia gyventi okupacijoje. Žinome, ką reiškia kovoti už laisvę. Todėl mūsų parama Ukrainai nėra tik politinis sprendimas. Tai – moralinis įsipareigojimas. Istorinis teisingumas. Vertybinė laikysena.

Tačiau šiandien turime pasakyti ir dar vieną dalyką – paramos neužtenka tiek, kiek jos buvo vakar. Ji turi didėti. Ji turi būti spartesnė, tvirtesnė ir ilgalaikė. Ukraina negali laukti. Kiekviena delsimo diena kainuoja gyvybes.

Lietuva buvo, yra ir bus su Ukraina.

Seimas vieningai rėmė ir rems sprendimus, stiprinančius Ukrainos gynybą, jos kelią į Europos Sąjungą ir NATO. Mes privalome daryti daugiau – didinti karinę, finansinę ir humanitarinę pagalbą, telkti partnerius Europoje ir už jos ribų, siekti griežtesnių sankcijų agresoriui.

Mes siekiame, kad agresorius būtų patrauktas atsakomybėn, kad karo nusikaltimai neliktų be bausmės.

Šiandien mintimis esame su žuvusiųjų artimaisiais. Su sužeistaisiais. Su kariais fronto linijoje. Su vaikais, kuriems tenka mokytis rašyti slepiantis rūsiuose nuo raketų. Ukrainoje auga nauja karta, kuri nebežino, ką reiškia gyventi ne karo sąlygomis.