Seime eksponuojama tapytojo Raimondo Dailidavičiaus kūrybos paroda „Praeitis – dabartyje“

2019 m. gruodžio 4 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. – D.G. Barysaitė)

Seimo III rūmų parodų galerijoje gruodžio 2–16 dienomis eksponuojama Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario, tapytojo Raimondo Dailidavičiaus kūrybos paroda „Praeitis – dabartyje“. Parodos iniciatorius – Seimo narys Kęstutis Smirnovas. Parodos pristatymo renginys – gruodžio 5 d. 13 val.

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. – D.G. Barysaitė)

Tapytojas Raimondas Dailidavičius gimė 1968 m. Vilkaviškio rajone, Kybeikių kaime. Nuo vaikystės mėgo piešti, gaudavo barti nuo tėvų, nes nupirktus piešimo reikmenis labai greitai sunaudodavo ir tai, kas buvo saugoma mokyklai, tirpte sutirpdavo dar vasarą. Piešdavo viską, ką matydavo aplinkui. Baigęs vidurinę mokyklą,  mokėsi Kauno 52-oje profesinėje mokykloje (dabartinėje Taikomosios dailės mokykloje), studijavo keramiką. Ketvirtame kurse pradėjo tapyti. Vėliau dvejus metus dirbo „Jiesios“ gamykloje. Keramika nesužavėjo, patraukė tapyba. Pačiuose pirmuose darbuose buvo vaizduojama jūra. Vėlesniuose darbuose dominavo sakralinė tema ir portretai. Yra nutapęs paskutinio Paežerių dvaro valdytojo Jono Vailokaičio ir Vilkaviškio rajono signataro Donato Malinausko, daktaro Jono Basanavičiaus portretus.

Menininkas mėgsta vienatvę ir nesiveržia į viešumą. Ypač žavisi renesanso, baroko laikotarpio kūrėjų darbais. Menininkas sako, kad baroko dailė dažną žmogų pakylėja virš kasdienybės. Senųjų dailininkų natiurmortuose vaizduojami įmantrūs, šių laikų buityje jau retai naudojami daiktai, žadina vaizduotę. Pasak dailininko, realizmas nuo vaikystės jam buvo gražu. Visa tai, ką jis tapė, norėjo perteikti kuo tikroviškiau.

Paskutiniu metu dailininkas dažniausiai tapo natiurmortus. Šis žanras atsispindi ir parodos „Praeitis – dabartyje“ ekspozicijoje. Dailininkas sako, kad mobilusis telefonas ir plaktuvas nėra jį dominantys objektai, todėl jų nėra ir natiurmortuose. Idėjų savo kūrybai jis ieško antikvariatuose, senųjų meistrų drobėse bei kino filmuose. Dailininkas natiurmortus tapo jau 15 metų, o jeigu kas užsako kitokį siužetą, jaučiasi kaip ne savo vėžėse. Pasak menininko, „tapyti galima išmokti, bet reikia sugalvoti vaizdą, jame yra natūros ir daug vaizduotės, visada stebiu pasaulį ir bandau išdėlioti tai, kas užkabino, kas man gražu. Tapau, kad žmonės matytų! Nesąmonė, kai poetai sako, jog rašo tik sau. Kai kurie žmonės neįsižiūri į mano paveikslus, ir sako, jog tai – reprodukcijos. Jau pripratau prie to. Šiaip prie paveikslo prasikrapštau ilgas valandas. Kartais, kai pagauna įkvėpimas, ranka būna lengva, o kartais tik „mūčinu“ drobę“.

R. Dailidavičiui šiandien svarbiausia – išlikti žmogumi.

Parengė

Informacijos ir komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

Asta Markevičienė, tel. (8 5) 239 6202, el. p. [email protected]