Pirmoji politinė demonstracija okupacijos metais. Reikšmė ir pasekmės

(DR. ARVYDO ANUŠAUSKO KALBA, PASAKYTA 2002 M. RUGPJŪČIO 23 D. MINĖJIME ATIDENGIANT PAMINKLINĘ LENTĄ 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO PRIE A.MICKEVIČIAUS PAMINKLO VIETOJE)

Ir praėjus penkiolikai metų sunku būtų neįvertinti pirmosios okupacijos metais politinės demonstracijos reikšmės. Man, tuometiniam Vilniaus universiteto studentui, nebuvo paslaptis demonstracijos vieta ir laikas. Bet visai kas kita vertinti šio įvykio pasekmes, žmonėms padarytą įtaką. 1987 m. rugpjūčio 23 dieną buvo sukrėstos sovietinės visuomenės ugdytos ir beveik penkis dešimtmečius Lietuvos visuomenei diegtos tariamos vertybės. Nuo tol kolaboravimas ir atviras susitaikymas su Lietuvos priespauda, tautinių vertybių niekinimu palaipsniui prarado galimybę bent kiek giliau skverbtis į tautos kamieną.

Žinoma, komunistinėje valstybėje visuomenę mokyti demokratijos ir įvardinti okupantus tikraisiais jų vardais buvo nedėkingas dalykas. Žodžio, įsitikinimų, spaudos laisvė buvo garsiai deklaruojama, bet sovietinei visuomenei nesuvokiama. O ką jau kalbėti apie į šipulius pradėtus skaldyti sovietinius mitus – apie Lietuvos savanorišką įstojimą į stalininę imperiją arba, žmogiškai kalbant, – okupaciją, apie „socialistinio teisėtumo pažeidimus", tai yra deportacijas ir nekaltų žmonių žudynes, apie klasių kovą, tai yra partizaninį išsivaduojamąjį karą. Visa tai griovė totalitarinės sistemos pamatus.

Jau po mitingo pradėta organizuoti „pasmerkimų" kampanija. Specialiosios tarnybos disidentus vaizdavo kaip „imperializmo agentus", savo veiksmais drumsčiančius ramų liaudies gyvenimą. „Plastos", Radijo komponentų ir Grąžtų gamyklų, Vilniaus baldų kombinato ir dar beveik keturiasdešimties dabar jau išnykusių įmonių partiniai sekretoriai nėrėsi iš kailio, norėdami įrodyti savo ištikimybę režimui. Kaip buvo rašoma to meto spaudoje, „mitinge stengtasi sukelti mūsų žmonėms abejones". Žinoma, abejojantis žmogus buvo totalitarinei visuomenei pavojingiausias. Ir abejones mėginta „išgydyti" ne tik tradiciniais propagandiniais štampais, bet ir įprastiniais KGB metodais. Ir ne tik psichologinio spaudimo priemonėmis, bet ir, kaip mėgo rašyti KGB savo dokumentuose, „fizinio poveikio" priemonėmis. Buvo sumuštas vienas mitingo oratorių Vytautas Jančiauskas, o jo vardas iš spausdintas po „Tiesoje" pasirodžiusiu straipsniu „Gailiuosi padaręs klaidą". Daugiau kaip 70 aktyvesnių mitingo dalyvių bei organizatorių buvo persekioti. Klastotės, dezinformacija, psichologinė ir fizinė prievarta (kaip įvardinta oficialiuose to meto dokumentuose – „konkrečios priemonės paveikti žmonių sąmonę") išryškino ir tai, ko nenorėjo matyti sovietinė partinė nomenklatūra. Daugybė žmonių, ypač menininkų, mokslininkų kolektyvuose palaikė demonstrantus. Tai buvo pilietinio, taikaus, atviro pasipriešinimo pradžia, kuri pasiekė savo netiesioginių
tikslų. Ne iš karto, bet neišvengiamai sukėlė ir vidinius konfliktus, ir opoziciją tarp pačios valdžios statytinių, nomenklatūros viduje. Vos aštuonių-devynių mėnesių reikėjo, kad iš valdžios būtų išgautos pirmosios nuolaidos, kuriomis siekta prisitaikyti prie vis kylančių visuomenės reikalavimų ir sumažinti vidinius nesutarimus pačioje promaskvietiškoje valdžioje. Galimybės taikyti represijas prieš kitamanius buvo gerokai susilpnintos, o kai kada tokių galimybių apskritai neliko. Dauguma smurtu pajungtos Lietuvos gyventojų viešpatavusiai sovietinei partinei nomenklatūrai jau nebe slaptai, o atvirai nebepripažino nei teisės valdyti, nei vadovauti, nei nurodinėti, nei kontroliuoti. Okupacija, teroras, klasta, smurtas buvo pradėti įvardinti tikrais vardais. Tai buvo padaryta 1987 m. rugpjūčio 23 dieną. Šiai dienai, kuomet nuskambėjo ir buvo išgirstas pirmas viešas šūksnis „Laisvę Lietuvai", turi būti skirtas deramas dėmesys Lietuvos istorijoje.

LIETUVOS AIDAS: [VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS]
2002 M. RUGPJŪČIO 24 D., NR. 195.