Leonas APŠEGA

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1940 m. gruodžio 10 d. – gimė Kinderių kaime, Kupiškio rajone.

1947–1954 m. – mokėsi Gaigalių septynmetėje mokykloje, 1954–1959 m. – Šimonių vidurinėje mokykloje.

1962 m. – baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą.

1987 m. – baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), įgijo inžinierius hidrotechniko specialybę.

1962–1963 m. – dirbo Vievio rajono melioracijos montavimo valdyboje meistru.

1963–1966 m. – tarnavo tarybinėje armijoje.

1966–1968 m. – dirbo Kupiškio rajono Skodinių tarybiniame ūkyje inžinieriumi, 1968–1987 m. – dirbo Kupiškio rajono „Tiesos“ bei Žaidelių kolūkių valdybos pirmininku.

1987–1990 m. – buvo Kupiškio rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju – žemės ūkio valdybos viršininku.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kupiškio rinkiminėje apygardoje Nr. 101.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Agrarinės komisijos na¬rys, nuo 1991 m. lapkričio 26 d. – Savivaldybių komisijos narys. 1992 m. balandžio 14 d. – paskirtas Kupiškio rajono valdytojo pavaduotoju. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.

1992 m., 2000 m., 2004 m. ir 2008 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1990–1995 m. – buvo Kupiškio rajono valdytojo pirmasis pavaduotojas, Žemės ūkio valdybos viršininkas.

1995–2015 m. – šešių kadencijų Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys.

1997–2007 m. – dešimt metų ėjo Kupiškio rajono savivaldybės mero pareigas.

1994–2001 m. – Lietuvos valstiečių partijos narys. 2001–2005 m. – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos narys, nuo 2005 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, Kupiškio skyriaus pirmininkas.

1995–1997 m. – Akcinio inovacinio banko Kupiškio skyriaus direktorius.

Yra paskelbęs straipsnių žemės ūkio klausimais.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2004 m. vasario 6 d. – apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Mano kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją, kaip ir visų mano bendraamžių, ėjo per sovietinius metus, kada kūrybai, laisvam žodžiui nebuvo vietos. Liūdnoka, jog gražiausi gyvenimo metai praėjo Lietuvą valdant okupantui.

(…) Mano tėvelis visą sovietmetį tikėjo, kad tai laikina, kad ateis Lietuvai Laisvė. Kaip šiandien prisimenu mums vaikams nuolat kartotus jo žodžius: Lietuva švies, Lietuva bus laisva.

Teko visą laiką vadovauti dideliems žmonių kolektyvams, vykdyti partijos suvažiavimų nutarimus. Taip turbūt buvo visiems mano kartos žmonėms, nors kai kas dabar bando parodyti save per daug dideliais kankiniais ar patriotais. Man, Kupiškio rajone gimusiam ir čia dirbančiam, kur mane visi pažįsta ir aš visus žinau, darosi juokinga ir liūdna žiūrint į šiuolaikinius patriotus ir jų panieką kitiems.

Tėvų ir aplinkinių gerų žmonių mokomas gerumo kitam, doros ir tiesos, stengiausi kur bedirbdamas padėti žmonėms. Nors ne visada tai sekėsi. Man atrodo, kad iki šiol randu bendrą kalbą su sąžiningais, dorais žmonėmis, stengiuosi jiems pagal išgales padėti arba bent jau paguosti. Stengiuosi būti tarp žmonių, gyventi savo gyvenimą. Kaip man tai sekasi, ne man spręsti. Visi mes klystantys ir turintys savo ydų žmonės.

Taigi mano kelias į Kovo 11-ąją buvo kaip ir visų Lietuvos žmonių. Kuo aš tikiu – tai likimu. Niekada net nesapnavau, kad būsiu signataras, kad būsiu pirmas Nepriklausomos Lietuvos Seimo narys iš kupiškėnų – juk mūsų krašte tiek puikių žmonių. Suprantu, kad visa tai padarė mano žemiečiai kupiškėnai, balsavę už mane, ir aš jiems lieku skolingas iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Kadangi Seime teko dirbti tik du su puse metų ir nuo to laiko prabėgo septyneri metai, galima daryti kai kurias išvadas. Pirmiausia - tai buvo visa galva pasinerta į neįprastą įstatymų leidėjo veiklą. Nuolatiniai ginčai, ieškojimai, bemiegės naktys diskutuojant ir gilinantis į dokumentus. Iki galo gyniau tai, kur maniau esu teisus, ir nesikišau į tuos dalykus, kurių nesupratau. Buvo liūdna, kai žemės ūkio klausimus už mane geriau išmanė mokytojai, mokslininkai, teisininkai, neatskiriantys kviečio nuo rugio. Jie darė pražūtingus sprendimus. To vaisius žemės ūkyje jau skiname.

Aš įsitikinęs, kad Atkuriamojo Seimo nariai už dabartinius seimūnus buvo žymiai korektiškesni, draugiškesni, artimesni. Man kolegos signatarai visi iki vieno savi kaip giminės, ir aš nepraleidžiu progos persimesti vienu kitu šiltu žodžiu su jais. Giliai įsitikinęs, kad mes gyvenime vienas kitam turime kiek galima padėti, žinoti vienas apie kitą. Liūdna ir tai, kad praėjus dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo tiek purvo, neteisybės, skurdo ir nevilties Lietuvoje.

Dirbant rajono meru ir dar šiek tiek domintis politika bei ekonomika, nebesuprantama, kodėl vieni tapo milijonieriais, o kiti skurdžiais. Mane kankina klausimas, į kurį nerandu atsakymo – kas dar gali Lietuvą atvesti į gražesnę ateitį? Buvo valdžioje ir vieni, ir kiti, ir treti. Ligos tos pačios – stulbinantis melavimas, išsisukinėjimas ir akiplėšiškumas. Turiu vieną, deja, neįgyvendinamą svajonę – atjauninti trisdešimčia, keturiasdešimčia metų monsinjorą Vasiliauską, kardinolą Sladkevičių, Tėvą Stanislovą ir jiems patikėti Lietuvos vairą.

O gal reikia labai gerai paieškoti tarp mūsų tokių žmonių, kuriems dabar po 40–50 metų? Lietuva, Tau reikia labai intensyviai ieškoti tokių žmonių – jų tikrai Lietuvoje yra, ir ne trys, tik juos sunku surasti, bet surasti būtina!“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 48–49.