Zbignev BALCEVIČ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1946 m. liepos 27 d. – gimė Zaviasų kaime, Vilniaus rajone, lenkų šeimoje.

1965 m. – baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą.

1972 m. – baigė studijas Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo teisininko specialybę.

1965–1981 m. –dirbo Vilniuje mokytoju, komjaunimo ir partijos komitetuose.

1981–1988 m. – dirbo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju.

1988–1995 m. – dirbo laikraščio „Kurier Wilenski" vyriausioju redaktoriumi.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pavilnio rinkiminėje apygardoje Nr. 20 (Vilniaus mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos ir Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, nuo 1990 m. balandžio  24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – Ryšiams su TSRS Aukščiausiąja Taryba palaikyti Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatų grupės narys, nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Lenkų frakcijos narys. Nuo 1991 m. gruodžio 3 d. – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos narys, nuo 1991 m. gruodžio 10 d. – Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti,  nuo 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinių regioninių problemų komisijos narys. Nuo 1991 m. gegužės 29 d. – Lenkų frakcijos narys.

1996 m., 2000 m. ir 2008 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1996–1999 m. – nepriklausomas žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, daugelio straipsnių Lietuvos ir Lenkijos spaudoje nacionalinių santykių, tautinių mažumų klausimais autorius.

1999–2000 m. – dienraščio „Gazeta Wilenska“ vyr. redaktorius. 2000–2002 m. Lietuvos lenkų sąjungos Vyriausiosios valdybos pirmininko pavaduotojas, sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas. 2001–2004 m. Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas.

Nuo 2007 m. – radijo „Znad Wilii“ laidos „Žemės grąžinimas“ autorius ir vedėjas.

Nuo 2008 m. – „Fronto“ partijos narys, Lietuvos lenkų sąjungos narys.

2000 m liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Vedęs, žmona Česlava – logopedė. Turi sūnų Robertą.

KIEKVIENA VALDŽIA TURI BŪTI PRIŽIŪRIMA

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Į 1990 m. Kovo 11-ąją Lietuvą atvedėme ne mes – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, į ją atėjo pati tauta. Tai ji išrinko ir įgaliojo mus balsuoti už Nepriklausomybės atkūrimą.

Nemanau, kad reikia dabar mus ypatingai išskirti iš visuomenės, tuo labiau apdovanoti žemės sklypais prestižinėse vietose. Tie signatarai, kurie juos gavo, jeigu nori išlaikyti garbingą vardą, turėtų paprasčiausia tų sklypų atsisakyti.

Balsavę už Lietuvos nepriklausomybę mes siekėme sudaryti visiems krašto piliečiams vienodas galimybes naujoviškai gyventi atnaujintoje šalyje. Ir taip iš pradžių buvo.

Savo darbą Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime prisimenu kaip vieną iš sunkiausių, bet tuo pačiu ir prasmingiausių laikotarpių mano gyvenime. Buvau Piliečių teisių ir tautinių mažumų komiteto pirmininko pavaduotoju, priklausiau lenkų frakcijai. Esu įsitikinęs, kad Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas per trumpą gyvavimo laikotarpį padarė daugiau klojant pamatus Lietuvos valstybingumui atkurti, plėtojant mūsų šalyje demokratiją, ginant tautinių mažumų teises, negu likusieji du seimai, kurie dirbo ištisas kadencijas.

Deja, ir po dešimties nepriklausomybės metų žmonių gyvenimas ir toliau sunkėja. Valstybė neatlieka vienos iš pagrindinių konstitucinių funkcijų – reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų visos tautos gerovei, o ne grupiniams stambaus kapitalo bei nomenklatūros interesams. Nė viena vyriausybė, restruktūrizuodama pramonės įmones, iki šiol nepadarė nieko. Valstybei priklausančios gamyklos merdi. Už jų vartų atsidūrė tūkstančiai kvalifikuotų darbuotojų, kurie šiandien niekam nereikalingi. Ne vienas iš jų braižymo lentą ar stakles pakeitė į prekybą turguje. Nedarbas ir skurdas ypač palietė tuos gyventojus, kurie mūsų šalyje vadinami „kitataučiais“. Būtent jie dirbo gamyklose. Šalies gyventojai skursta, vyriausybė praktiškai nemažina valdymo išlaidų, griebiasi vis naujų represinių priemonių, didina mokesčius. Kasdien keliamos kainos. Seimas neskelbia „žiaurios akcijos“ prieš korumpuotus, ekonomiką žlugdančius, nesąžiningus valdininkus, kurie tapo privilegijuotu gyventojų sluoksniu mūsų visuomenėje. Didėja valdininkų arogancija. Ją ant savo kailio pajuto ne vienas Respublikos gyventojas, kuris ne pirmus metus nesėkmingai bando atkurti savo teisę į žemės lopinėlį ar kitą nekilnojamąjį turtą. Ypač sunku naudotis savo teisėmis tiems piliečiams, kurie iki šiol neišmoko valstybinės kalbos.

Daugelio nesėkmių priežastis yra ta, kad jau aštuntus metus šalis yra valdoma bolševikiniais metodais. Valdančiosios daugumos, nepaisydamos kitų nuomonės, priiminėja vien sau mielus įstatymus buldozeriniu daugumos balsavimu.

Lietuvos žmonėms įkyrėjo partinės rietenos Seime. Jie vienodai blogai vertina visų partijų atstovus, kurie nesugeba sutelkti bendras pastangas konstruktyviam darbui. Ypatinga atsakomybė už blogą Seimo darbą tenka deputatams, kurie jau dešimtus metus čia dirba ir daugelis iš jų pamiršo, kaip atrodo realus žmonių gyvenimas.

Manau, kad visi užsibuvę politikai po dešimties metų buvimo ar tai pozicijoje, ar opozicijoje, turėtų jau pasitraukti iš Seimo ir leisti mūsų šalį valdyti jaunesniajai kartai. Kiekviena valdžia turi būti prižiūrima. Deja, to nebuvo ir iki šiol nėra Lietuvoje. Tauta pernelyg daug pasitikėjo savo išrinktaisiais, dauguma iš jų paprasčiausiai ją apgavo. Taip bus ir toliau, kol nesukursime pilietinės visuomenės. Tai svarbiausias visų mūsų uždavinys šiai dienai.

Kartais mąstau, kaip pasielgtų Lietuvos žmonės dabar, atsidūrę panašioje į 1990 m. pradžią situacijoje? Tvirto atsakymo į šį klausimą, deja, nerandu. Žinau tik viena – nereikėjo mums – Aukščiausiosios Tarybos deputatams taip staiga ir greitai išsiskirstyti užleidžiant vietą tiems, kurie atvedė šalį į ekonomikos griūtį, o žmones – į neviltį. Dešimt metų valstybės istorijoje – tai visai nedaug. Mūsų kraštas nepatyrė per tą laikotarpį nei karo, nei kitos stichinės nelaimės. Tikiu Lietuvos žmonėmis ir neabejoju, kad būtent jie, o ne kas kitas išves mano šalį iš ekonominės bei moralinės krizės.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). – Vilnius: Savastis, 2000, p. 53–54.