Egidijus BIČKAUSKAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1955 m. gegužės 29 d. – gimė Jiezno mieste, Prienų rajone.

1978 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), teisininkas.

1978–1980 m. – dirbo Vilniaus miesto prokuratūroje tardytoju, vyresniuoju tardytoju.

1980–1984 m. ir 1986–1990 m. – dirbo ypatingai svarbių bylų tardytoju Lietuvos TSR prokuratūroje.

1984–1986 m. – tarnavo tarybinėje armijoje.

Nuo 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.

1989 m. – išrinktas TSRS liaudies deputatu Šilutės nacionalinėje teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariu.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šilutės rinkiminėje apygardoje Nr. 66.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. lapkričio 12 d. – nuolatinės Teisinės sistemos komisijos narys. 1990 m. kovo 16 d. – paskirtas įgaliotuoju atstovu spręsti klausimus, susijusius su tarpvalstybinėmis derybomis tarp Lietuvos Respublikos ir TSRS. 1990 m. kovo 29 d. – 1992 m. balandžio 14 d. – Aukščiausios Tarybos Prezidiumo narys. 1991 m. liepos 24 d. – patvirtintas Lietuvos Respublikos oficialios delegacijos į Maskvą pasirašyti Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (1991 m. liepos 29 d.) nariu. 1991 m. rugpjūčio 14 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos oficialios delegacijos deryboms su Armėnijos Respublika bei Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių sutarčiai pasirašyti nariu. Nuo 1991 m. lapkričio 26 d. – Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis TSRS.

1990–1993 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje, o nuo 1991 m. – Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis TSRS. Turi Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangą.

1992–1996 m., 1996–2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Dirbo Seimo pirmininko pavaduotoju. Vadovavo grupei, paruošusiai teisinės sistemos reformos metmenis (1993 m.), taip pat darbo grupei, pateikusiai Seime naująjį Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą. Buvo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos narys, Teisės ir teisėtvarkos Komiteto pirmininko pavaduotojas. Vienas iš Centro Sąjungos įkūrimo vadovų ir frakcijos Seime seniūnas.

Po darbo Seime kurį laiką dirbo užsienio reikalų ministro patarėju, Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroru, saugos specialistu UAB „Ekskomisarų Biuras“ ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto ekspertu – konsultantu, advokatu. Šiuo metu dirba advokatu.

2000 m., 2004 m. – kandidatavo į Seimą.

2009 m. – išrinktas Visuomeninės policijos tarybos pirmininku.

2000 m. – išleido autobiografinę knygą „Pasirinkimas“.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2006 m. – apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Internetinė svetainė: www.bickauskas.lt

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Dabar ir amžiams ši diena yra Kovo vienuoliktoji, tačiau tai galėjo būti ir kita diena, kurią minėtume kaip savo demokratinės Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Gerai prisimenu ano meto atmosferą, siūlymus dėl dokumentų, kuriuos turėtų priimti Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, ginčus dėl teisinių ir istorinių argumentų, svyravimus ir ieškojimus, kada tai geriausia padaryti. Puikiai prisimenu mūsų diskusijas dėl pavojų ir priešiškumo iš SSRS pusės, jog niekas neabejojo, kad Nepriklausomybės skelbimas – bomba, kuri suardys imperijos pamatus, sukels rezonansą visame pasaulyje. Man buvo žinomos Juozo Urbšio ir Stasio Lozoraičio nuomonės. Jaučiau žmonių nuotaikas. Žinoma, numaniau ir nuotaikas Maskvoje. O jos, neabejojau, bus prieštaringos – iš vienos pusės ryžtingas rusų demokratinių jėgų solidarumas ir palaikymas, iš kitos – įnirtingas priešiškumas visų tų jėgų, kurios bet kokia kaina siekė išsaugoti Lietuvą SSRS sudėtyje. Visi mes į Kovo vienuoliktąją atėjome dėsningai. Ir niekas neturi teisės galvoti, kad kieno nors kelias ypatingas ar, kad nuopelnai prieš šią dieną ir joje didesni. O mano atėjimo pradžia – ilgi įtempto darbo metai prokuratūroje ypatingai svarbių bylų tardytoju, čia aš ne tik tyriau sunkius kriminalinius nusikaltimus, bet ir palaipsniui skausmingai suvokiau komunistinės sistemos melą, istorinės tiesos slėpimą, dėkingai besiklostančią istorinę situaciją atgauti tai, ką iš mūsų pavogė Lietuvos okupacija ir aneksija. Atgimimo pradžioje man teko vadovauti Sąjūdžio grupei respublikinėje prokuratūroje, vėliau kartu su Angonita Rupšyte, šviesios atminties Tautvydu Lideikiu ir Andriumi Kubiliumi koordinuoti rinkimus į SSRS liaudies deputatus, pačiam dalyvauti rinkimuose Šilalės-Šilutės apygardoje, būti išrinktam. Su kai kuriais kolegomis aš į Kovo vienuoliktąją jau atėjau su tam tikra parlamentinio darbo patirtimi. Maskvoje, SSRS liaudies deputatų suvažiavimuose ir Aukščiausiojoje Taryboje (čia kaip lietuvių deputatų seniūnas visados laikiau darbo vietoj mažą trispalvę ir priverčiau su tuo susitaikyti Kremliaus viršūnes – tai buvo taip pat mūsų siekių demonstracija) teko ne kartą asmeniškai ir solidariai pasisakyti, protestuoti, reikalauti istorinės tiesos atkūrimo (Čia ypač svarbi buvo mūsų kova už tiesą apie Molotovo-Ribentropo paktą, kurio originalo, anot melagingų M. Gorbačiovo ir oficialios sovietinės propagandos teigimų, archyvuose nesą). Kaupėsi pirmieji parlamentinio darbo įgūdžiai. Vėliau, jau dirbant Lietuvos atstovu Maskvoje, man labai pravertė kontaktai ir asmeninės pažintys su tarpregioninės deputatų grupės nariais, žymiausiais demokratinės orientacijos Rusijos, kitų respublikų politiniais ir visuomenės veikėjais. Svarbūs buvo taip pat įspūdžiai tvirtinant mūsų solidarumą su kolegomis latviais ir estais. Paragavau ir diplomato duonos, pirmi kąsniai, prisipažinsiu, buvo kartūs: kartu su kolegomis iš Sąjūdžio susitikau su JAV ambasadoriumi Maskvoje Džonu Metloku, kuris tiesiai pasakė, kad „Lietuvos greito pripažinimo negalima laukti“, tą patį kaip susitarę kartojo kitų šalių diplomatai ir žurnalistai. Jaučiau, kad Lietuvos Nepriklausomybė bus pripažinta ne iš karto, prisimenu, kad nemaža dalis kolegų net klausytis apie tai nenorėjo. Visa ši patirtis bei įspūdžiai leido man suvokti, kokios profesinės ir asmeninės savybės būtinos parlamentiniam darbui. Klydo manantieji, jog išrinkimo faktas savaime jau garantuojąs „parlamentaro statusą“. Ramybės nedavė sunkumai, su kuriais, jaučiau, netrukus susidursime.

Aš nepalaikiau daugumos savo kolegų nuomonės lemtingą žingsnį žengti prieš prasidedant SSRS liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje, kadangi puikiai pažinojau tenykštį „kontingentą“, spėjau, kaip reaguos M. Gorbačiovas, kuris juokais jau buvo pavadinęs mane „Lietuvos ambasadoriumi“. Iš esmės aš buvau teisus: SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė atitinkamą nutarimą, įpareigojantį M. Gorbačiovą imtis griežtų priemonių Lietuvos atžvilgiu. Šio nutarimo atšaukti jau nebuvo galima, o M. Gorbačiovas, juo vėliau puikiai naudojosi sakydamas mums, kad „mus supratęs, tačiau nieko negalįs padaryti, nes jį taip įpareigojo aukščiausia SSSR valdžia – suvažiavimas“. Iš pradžių su mano argumentais buvo sutikęs ir V. Landsbergis. Kai kovo dešimtosios vėlų vakarą po ilgų diskusijų išėjau iš rūmų, vis dar nebuvo galutinai apsispręsta. Tačiau apie trečią valandą nakties man buvo pranešta, kad po paskutinių konsultacijų su Stasiu Lozoraičiu ryžtasi nedelsti.

Ankstų kovo dvyliktosios rytą su Kovo vienuoliktosios dokumentais lėktuvu nuskubėjau į Maskvą ir čia juos įteikiau M. Gorbačiovui. Gyniau nuo savęs mintis apie provokacijas, ekonomines sankcijas, galimą agresiją, galvojau apie veiksmus, kurie atitolintų pavojus nuo Lietuvos žmonių.

Prabėgus dešimtmečiui, galiu pasakyti, kad savo darbą, kuriam pašaukė tauta, mes, Kovo vienuoliktosios Nepriklausomybės akto signatarai, atlikome gerai. Tačiau tikrajai demokratinės valstybės statybai vien mūsų daugelio romantinio polėkio buvo maža – susiskaidymas, politinė poliarizacija atvedė mus į paankstintus Seimo rinkimus. Dėl vadinamosios „parlamentinės rezistencijos“, dėl situacijos po rinkimų pralaimėjom ne tik mes. Pralaimėjo visa Lietuva. Esu įsitikinęs, kad Aukščiausioji Taryba galėjo sėkmingai užbaigti savo konstitucines prerogatyvas. Ir vis dėlto šiltai galvoju apie visus kolegas – amžinai mus palikusius, tuos, su kuriais teko dirbti dar dviejose kadencijose, iki dabar, visus visus. Mes galime ginčytis ir oponuoti, priklausyti skirtingiausioms politinėms partijoms, dabar ir ateityje mes nužengsim dar didelį kelią iki tikros demokratinės šalies ir visuomenės brandos, tačiau visada dėkosime likimui už laimę, kad buvome su savo tauta lemtingiausiu jos ateičiai metu.

Šiandien toliau dirbu Lietuvos Respublikos Seime. Gilinuosi į teisinės reformos, teisėtvarkos ir teisėsaugos tobulinimo darbą, ranka rankon su kolegomis, bendražygiais iš Centro sąjungos frakcijos siekiame praturtinti parlamentinę veiklą pozityviomis idėjomis, mokomės politinio meno tartis ir susitarti. Visos mūsų pastangos bus bevaisės, jei mūsų parlamentinio darbo nevertins laisvos Lietuvos žmogus, visuomenė, jei mes nesugebėsime įveikti tų klaidų ir neigiamybių, kurios nuvertina nepriklausomos demokratinės valstybės principus, kliudo mums tapti brandžia piliečių visuomene. Šio darbo dar pakaks ne vienam demokratiškai išrinktam Seimui, ne vienai Vyriausybei.

Bėgant metams, nuo Kovo vienuoliktosios bus nuvalytos kai kurių tendencingų vertinimų apnašos ir ši diena bus ta, kokia jai dera būti Lietuvos istorijoje.

Todėl, minėdami šią dieną, nesidalinkime į labiau ar menkiau nusipelniusius, didesnius ar mažesnius patriotus, būkime su tikrąja signatare – Lietuvių Tauta.“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 61–62.