Arūnas DEGUTIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1958 m. liepos 26 d. – gimė Kaune.

1976 m. – baigė Druskininkų vidurinę mokyklą.

1981 m. – baigė Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultetą, įgijo ekonomisto buhalterio specialybę.

1981–1984 m. – dirbo Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos Kontrolės ir revizijos valdyboje revizoriumi.

1985–1987 m. – Kauno „Dinamo“ sporto komplekso instruktorius, 1988–1990 m. – Vilniaus skulptūros kooperatinės firmos „Dailė“ ekonomistas.

Nuo 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, vienas „Sąjūdžio žinių“ leidėjų.

1990 m. kovo 10 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Ariogalos rinkiminėje apygardos Nr. 86 (Raseinių r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 17 d. buvo paskirtas į laikinąją komisiją Lietuvos piliečių, tarnaujančių TSRS ginkluotosiose pajėgose, grąžinimo klausimams spręsti, dirbo nuolatinėje Užsienio reikalų komisijoje, priklausė Tautos pažangos frakcijai.

1992 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1991 m. – UAB „Balticar“ valdybos pirmininkas.

1992–1993 m. – „CanAgra“, „Agra AG“ (Austrija) konsultantas, „Lietuvos–Kanados Agra“ programos vadybininkas.

1993–1995 m. – „Agra Tractors“ generalinis direktorius.

Nuo 1994 m. – „Balticar Group“ valdybos pirmininkas.

1995–1999 m. – UAB „RSS Enterprises Inc.“ direktorius; Amerikos prekybos rūmų (American Chamber of Commerce) tarybos narys. 1993–2001 m. – „Hertz“ automobilių nuomos kompanijos atstovybės Lietuvoje valdybos pirmininkas, „Mazda“ kompanijos atstovybės Lietuvoje vadovas.

1999 m. – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas verslo ir užsienio investicijų klausimais.

1999 m. – Lietuvos orlaivių savininkų ir pilotų asociacijos steigėjas, prezidentas. Įsteigė Europos aviacijos saugos agentūrą, bendrą įmonę „SESAR“. Priklauso Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai.

2000–2001 m. – Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėjas. 2001 m. – valstybės konsultantas Vyriausybėje.

2004–2007 m. – Darbo partijos tarybos narys.

2004–2009 m. – Europos Parlamento narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Nuo 1980 m. bendraudamas su atvykstančiais iš užsienio giminėmis bei draugais, po to per juos susipažinęs su tuo metu gana aktyviai veikusiu disidentu Vytautu Bogušiu, 1983 m. praradau darbą. Tuo metu baigęs Vilniaus universitetą dirbau Lietkoopsąjungos kontrolės revizijos valdyboje. Bandomas užverbuoti Valstybės saugumo komiteto (VSK) kontržvalgybos karininkų atsisakiau bendradarbiauti, todėl gana greitai po konflikto su jais palikau darbą. Tai bene labiausiai politiškai apsispręsti paskatinęs gyvenimo epizodas.

Pasijutęs už sovietinės visuomenės ribų (buvau VSK perspėtas dėl išskirtinės padėties ir galimo valdžios elgesio mano atžvilgiu), gana nuosekliai pradėjau domėtis tuometine legalia rezistencija ir greitai susipažinau su jauniausia jos karta Lietuvoje.

1988 metais dalyvavau Sąjūdžio steigiamajame susirinkime LTSR Mokslų Akademijoje. Nuo to meto aktyviai įsijungiau į Vilniuje veikusią aktyviausią jo sudėtį. Kartu su R. Tamošiūniene, A. Juozaičiu, A. Skuču, A. Šepkumi, P. Vaitiekūnu, R. Grainiu ir kitais aktyviai dalyvavau leidžiant Sąjūdžio žinias bei kitus leidinius, tarp jų ir rusų kalba, Sovietų Sąjungoje veikiantiems frontams bei neformaliems judėjimams. Kurį laiką Sąjūdžio žinių redakcija buvo perkelta į mūsų namus Rudnios gatvėje.

Tuo pat metu palaikydamas artimus santykius su disidentais (kurie buvo šiek tiek izoliuoti nuo labai atvirai veikiančių persitvarkiusių komunistų) dalyvavau pirmuose mitinguose kituose miestuose ir prisidėjau organizuojant įvairias bado akcijas bei kitas priemones, pvz. koplyčios Pelesoje statyboje (ypatingai įdomus įvykis, tačiau visai užmirštas), Kaune šiek tiek konfliktuojant su tuometine Kauno Sąjūdžio vadovybe mitinge prie dabartinės Savivaldybės vadovaujant A. Terleckui pirmą kartą iškėlėme trispalvę.

Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą susipažinau su daugeliu užsienio žurnalistų, su kuriais visą laiką palaikiau glaudžius darbinius santykius.

1989 m. išvažiavau į JAV pas savo dėdę, tuometinį Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką V. Kamantą, kurio pagalba per 4 mėnesius gana išsamiai susipažinau su Amerikoje veikiančiomis lietuvių organizacijomis.

Grįžęs vėl įsijungiau į Sąjūdžio veiklą. Susitaręs su Stasiu Lozoraičiu organizavau lietuviškų pasų, išduotų Lietuvos pasiuntinybėje JAV, platinimą Lietuvoje ir t.t. 1990 metų pavasarį, aktyviai padedant kunigui A. Svarinskui (tuo metu jam būnant Miunchene) bei jo pasekėjams, kovo mėnesį vykusiuose rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą buvau išrinktas kaip Sąjūdžio atstovas Raseinių rajono rinkiminėje apygardoje.

Dirbau Aukščiausiosios Tarybos Užsienio komisijoje, buvau atsakingas už ryšius su JAV ir Kanada. Dalyvavau neformaliuose ir oficialiuose susitikimuose su įvairiais JAV Vyriausybės pareigūnais bei Kongreso ir Senato atstovais. 1990 m. pavasarį buvau išsiųstas į Šveicariją (Raudonojo Kryžiaus būstinę) pareikšti protestą dėl lietuvių jaunuolių, pabėgusių iš Sovietų armijos, priverstinio grąžinimo užpuolant Raudonojo Kryžiaus ligoninę Vilniuje. 1990 m. kartu su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergiu dalyvavau susitikime su tuometiniu JAV prezidentu G. Bushu siekiant greitesnio Lietuvos nepriklausomybės atstatymo pripažinimo.

Bendraudami su investitoriais iš Kanados savo rinkiminėje apygardoje Raseinių rajone įkūrėme didžiausią (iki šiol) investiciją į Lietuvos žemės ūkį.

Tikėjausi nuoseklesnio bei greitesnio ekonomikos augimo, sovietinio palikimo atsikratymo.

Buvau tikras, kad praėjus dešimčiai metų turėsime stabilesnį ekonominį gyvenimą ir aiškesnį pasitikėjimą rytojumi. Tikėjausi, kad jau dauguma Lietuvos gyventojų galės džiaugtis vaisiais tų darbų, kurie buvo pradėti Sąjūdžio laikais. Tačiau sovietinis lietuvių tautos požiūris į daugelį gyvenimo sričių, valstybinių prioritetų bei ateities vizijos neturėjimas, žmonių bijojimas bei vengimas atsakomybės, politinių lyderių arogancija, išskirtinumas bei sureikšminimas, nepakankamas tautiečių pilietiškumas stabdant ydingus politikų sprendimus ir veiksmus, lietuviškos kultūros provincialumas, politikos dominavimas virš ekonomikos, visa tai sustabdė natūralų ir mažiau skausmingą valstybės demokratizavimą. Pavirto į demoralizavimą.

Tačiau žinau viena, jeigu būtų galėję būti geriau, tai būtų ir įvykę. Taigi, kadangi tai neįvyko, reiškia tik tiek mes visi ir verti.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 71–72.