1936 m. lapkričio 23 d. – gimė Kauno mieste.

1947–1954 m. – mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje.

1954–1957 m. – mokėsi Vilniaus valstybinio universiteto teisės fakultete.

1957–1963 m. – už antitarybinę veiklą suimtas ir nuteistas 6 m. laisvės atėmimo, kalėjo Mordovijos lageriuose (kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku).

1970 m. – neakivaizdžiai baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), įgijo ekonomisto specialybę, dirbo Vilkaviškio, Šakių ir kitų rajonų kolūkiuose ekonomistu.

1980-–1984 m. – Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikume dėstytojas.

1985–1990 m. – Šakių rajono Giedručių kolūkio vyriausiasis ekonomistas.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šakių rajono tarybos pirmininkas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šakių rinkiminėje apygardoje Nr. 128.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Dirbo nuolatinėje Biudžeto komisijoje, buvo laikinosios komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti narys, darbo grupės desovietizacijos įstatymo projektui parengti narys.

1992–1996 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys. Nagrinėjo nacionalinio saugumo ir blaivybės problemas. Nuo 1995 m. – Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinės grupės patarėjas ir Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti generalinis sekretorius.

1996 m. ir 2000 m. – kandidatavo į Seimą.

Blaivybės judėjimo dalyvis, 1992 m. Blaivybės muziejaus Šakiuose vienas įkūrėjų. 1998 m. išleido politinių pareiškimų rinkinį „Politikos pardavimas“.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

PARTIZANO LAIŠKAS IŠ KAPO

„Išėjau į mišką, manydamas, kad Lietuvai niekas kitas negali padėti, tik ji pati gali grumtis su raudonuoju slibinu… Sunku buvo nevalgiusiems, nepailsėjusiems, nenusipraususiems per darganą ir šaltį klajoti miškais ir laukais…

Mes laisvanoriškai pasiėmėme šią sunkią Lietuvos valstybės gynimo, Lietuvos valstybės atstatymo ir atstovavimo naštą visiškai negalvodami, kad už tai mūsų broliai guls ant grindinio miestelių turgų ir atlaidų aikštėse… Mus persekiojo kaip žvėris, mums pylė nuodus, mums siuntė klastūnus, mus bandė apgauti, mus bandė sukiršinti.

Aš nenoriu šiandien keršto… Tačiau mano ankstesnės kovos užbaigimas, mano priesaika reikalauja, kad viskas būtų įvardyta, viskas pasakyta ir apibrėžta… Vardan to paties tikslo, vardan mano vaikų ir vaikaičių. Jie turi žinoti tiesą, jie turi žinoti mūsų darbus dėl savo paties saugumo ir gyvenimo prasmės. Kas gali pasakyti, kokios valdžios jėgos Rusijoje bus po 5–10 metų. O jeigu tai bus raudonai kruvinos? O jeigu jie ateis į Lietuvą? Ar vėlei kai kurie lietuviai bus realistai ir pardavinės savo brolį?

O, kad tai buvo, reikia pasakyti, reikia tai paaiškinti ir įvertinti. Mano žuvusieji broliai tyli, jie negali to padaryti. O apibrėžti būtina mūsų kovos įprasminimui, mūsų apsivalymui, mūsų sutvirtėjimui ir ištarimui: „Vaikeliai, niekados, jokiomis aplinkybėmis neparduokite savo brolio ir artimo, nes tai yra ne jo, o paties tavęs žlugimas, nes visą gyvenimą neturėsi ramybės, tave persekios iki pat mirties neramybės kirminas, netgi paskutinę gyvenimo valandą į tave smigs skriaudos dagys.“

Galima iš išorės atrodyti ramiai arba padoriai, bet praėjus tam tikram laikui, neklystanti istorija viską iki plaukelio sudeda į jai skirtas vietas. Ir čia prasideda vaikų ir vaikaičių garbė. Giliausias žmogiškosios prigimties troškimas yra noras būti vertingu… Dėl šios priežasties spręsti mano brolių reikalus, vertinti jų darbus, suprasti tą tragišką laikmetį negali prie to neprisilietę žmonės, negali, kurių širdys užimtos gardaus šaukšto reikalais, kurių širdys nedidelės ir lėtai plaka. Mums sunku iš kapo ištarti žodį arba ištiesti ranką, išsiaiškinti nemažiau 25 tūkstančių žuvusiųjų savo brolių ir pasakyti, kad mirusiųjų valia yra šventa ir gyvųjų vykdoma. Tylus Lietuvos miškas girdėjo šimtų mūsų priesaikos žodžius – tai gyvas liudininkas.

Jeigu į mūsų žuvusiųjų ir likusių gyvųjų reikalus bandys kas nors iš šalies neprašomas brautis, mūsų širdyse ir sielose narstyti, savo laužtuvu pamatus perstumti, tai bus kapų, atminties ir garbės išniekinimas. Ar žinote atvejį, kuomet už kapų išniekinimą buvo atleista?“

1994 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Seime Algirdo Endriukaičio pasakyta kalba svarstant LDDP atstovės G. Jurkūnaitės siūlymą panaikinti komisiją dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams // Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 75–76.