Miglutė GERDAITYTĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė 

1940 m. sausio 21 d. – gimė Šiauliuose.

1946–1957 m. – mokėsi Meškuičių vidurinėje mokykloje.

1957–1963 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo gydytojos profesiją.

1963–1990 m. – dirbo Šiaulių rajono Meškuičių apylinkės ligoninės vyriausiąja gydytoja.

1987 m. – suteiktas TSRS liaudies gydytojos vardas.

Kelias kadencijas buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tarėja, Šiaulių rajono ir Meškuičių apylinkės tarybų deputatė.

1990 m. vasario 24 d. – išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputate Šiaulių kaimiškoje rinkiminėje apygardoje Nr. 91.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Dirbo nuolatinėje Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.

Po veiklos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime, grįžo į Šiaulius ir ten dirba Meškuičių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyr. gydytoja. Meškuičių ligoninės statybos organizatorė.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Mes visi išgyvenome Kovo 11-osios vėlyvo vakaro džiaugsmą. Kaip šiandiena prisimenu, kad I. Andrukaitienė perduoda brangųjį dokumentą – Kovo 11-osios aktą pasirašyti. Atrodo, rašau rašau ir tas momentas tęsis nepabaigiamai. Minutės brangios, įsimintinos visam gyvenimui. Susikabinome rankomis kaip tikri mūsų brangios žemės Lietuvos sūnūs ir dukros. Išėjome iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų – taip ir prisimenu: vėliavų miškas, džiūgaujančių žmonių minia, sveikinimai, linkėjimai, atsidūriau savo kurso draugų ir visai nepažįstamų žmonių glėbyje. Dėl to verta gyventi, kad ir kaip sunku bebūtų.

Įsimintiniausios dienos – tai pačios brangiausios, o vėliau ir pačios sunkiausios, įtempčiausios dienos … ir naktys. Sausio 13-oji su žmonių – motinų, tėvų, vaikų ir mūsų ašaromis bei pergyvenimais. Gedėjo visa Lietuva. Jaunų žmonių žudynėms abejingų negalėjo būti.

Nepamirštamos pučo dienos ir naktys, visų deputatų vienybė, moterų drąsa. Iki šiol išlikęs skausmas dėl A. Sakalausko žūties ir jo motinos pasakyta nuostabi eiliuota kalba Seimo posėdžio metu.

Buvau naivi: ne, Aukščiausiosios Tarybos rūmų nešturmuos, tai mūsų Lietuvos antroji Katedra, atkūrusi nepriklausomą, laisvą Lietuvos valstybę. Iliuzijos išsisklaidė pamačius Rusijos parlamento rūmų šturmą. Visko galėjo būti ir su mumis, ir ne tik su mumis. Dar svarbiau: rūmuose buvo šimtai jaunų žmonių – Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, pasiryžusių atiduoti gyvybę už švenčiausią tikslą – Lietuvos laisvę. Amžinai dėkinga Jiems, Jų žuvusiems bendraamžiams, Jų tėvams, visiems Lietuvos žmonėms, tarp jų ir 29-iems meškuitiečiams, gynusiems Sitkūnus, dalyvavusiems Sausio 13-osios aukų laidotuvėse. Mes buvome visi kartu…

Iš tų dienų semiuosi dvasios stiprybės, skaitau Seimo pirmininko sveikinimą: „Kovo vienuoliktoji - tai mūsų pasižadėjimas Lietuvai, sau ir palikuonims. Ištesėkime“. Tai amžinas mūsų priesakas. Dar daug įsimintinų dienų, valandų, minučių buvo pirmaisiais mūsų atkurtos Valstybės metais.

O pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo darbui, sugrįžau į savo vienintelę statybą – studijų laikais kurtą brangią Meškuičių ligoninę, tęsiu vyr. gydytojos darbą. Su bendradarbiais stengiamės padėti daugiausia garbingo amžiaus kaimo žmonėms, mylėti juos, daryti jiems gera, būti sąžiningais ir nuoširdžiais.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 83–84.