Kęstutis GRINIUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1956 m. rugpjūčio 10 d. – gimė Marijampolės mieste.

1974 m. – baigė Pagėgių vidurinę mokyklą.

1981 m. – baigė studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, įgijo matematikos mokytojo profesiją.

1981–1990 m. – dirbo Ukmergės rajono Šešuolių aštuonmetėje mokykloje, Ukmergės penktojoje vidurinėje mokykloje mokytoju. Dirbo Užugirio Antano Smetonos devynmetėje mokykloje direktoriumi.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Ukmergės tarybos pirmininkas. Lietuvos Sąjūdžio Ukmergės tarybos pirmininko pavaduotojas.

1990 m vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Ukmergės rinkiminėje apygardoje Nr. 118.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.  Buvo Savivaldybių reikalų komisijos, nuo 1991 m. lapkričio 12 d. – Biudžeto komisijos narys. Buvo Baltijos asamblėjos komunikacijų reikalų komiteto narys. Nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. – Vyriausybinės komisijos dėl LKP (TSKP) turto paėmimo pirmininkas. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris. Priklausė tautos pažangos frakcijai.

1992 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1992–1997 m. – valstybinės įmonės „Dukstyna“ generalinis direktorius.

1994 m. – vienas iš Tautos pažangos partijos steigėjų, valdybos narys, vicepirmininkas.

1998–2000 m. – bedarbis.

2000–2003 m. – Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys, Ukmergės rajono sporto tarybos pirmininkas.

2000–2003 m. – kelių visuomeninių Ukmergės sporto organizacijų valdybų narys, labdaros fondo „Lauksargis“ valdybos pirmininkas.

2001–2002 m. – SP UAB „Vilniaus autobusų parkas“ patarėjas.

2003–2004 m. – UAB „Statybos ir remonto projektas“ direktorės pavaduotojas. Nuo 2005 m. – Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos steigėjas ir prezidentas. Rašo straipsnius ekonomikos, politikos temomis.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Daugelis mano kolegų išnagrinėjo ir atsakė į klausimus, kurie buvo aktualūs šį Valstybės gyvavimo laikotarpį. Kelios mano mintys nepakeistų tą Lietuvos mozaiką, kuri išryškės skaitant šią knygą. Todėl noriu prisiminti tuos žmones, kurių darbai mane atvedė į Kovo 11-ąją. Iš anksto atsiprašau tų bendražygių, kurių nepaminėsiu. Bet geriau tiek, negu nieko.

1988 m. rugsėjo mėn. 26 d. į mokyklą paskambino A. Žilėnas ir pakvietė į susitikimą rajoniniuose Kultūros rūmuose. Susitikimą organizavo tuometiniai Kultūros fondo aktyvistai: A. Žilėnas, E. Vaitkienė, J. Zareckas, V. Česnaitis, R. Klyvis. Būtent, jų iniciatyva aš buvau pakviestas į pirmą Sąjūdžio susirinkimą. Šie žmonės vėliau ir buvo tas branduolys, apie kurį sukosi Sąjūdžio veikla. Veiklos režisierius buvo šviesios atminties politinis kalinys V. Laugalys. Jis tarytum tėvas vedė mus kovos labirintais. Kur reikia mokydavo, kur reikia bardavo ar patardavo. Taip pat politinis kalinys St. Žižys sugebėdavo rasti atramos taškų pačiuose nuošaliausiuose rajono kampeliuose. Be to, jis buvo ir Politinių kalinių tarybos pirmininkas. Biologijos mokytojas G. Švitra visą savo veiklą skyrė ekologijai. Tai žmogus idealistas, nuveikęs didelius darbus. Liūdna, kad šiandieninėje politikoje tokių žmonių mažai. Didžiulį darbą nudirbo V. Krištaponis, kuris platino visą Sąjūdžio leidžiamą spaudą. Daug dirbo tuometinis Ukmergės Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas K. Motiejūnas, Ukmergės Sąjūdžio leidinio „Aistuva“ redaktorius P. Skuodis, Sąjūdžio seimo narys G. Stankaitis, kun. V. Aukštakalnis, gydytoja L. Karalienė, inžinierius J. Daunys, kurio jėgų ir entuziazmo dėka buvo atstatytas Nepriklausomybės paminklas, mokytojai A. Piešina, S. Skiudulas, Z. Stunžėnienė. S. Skiudulas vėliau tapo Ukmergės Sąjūdžio pirmininku, o sausio 13 d. įvykių metu buvo žiauriai sumuštas sovietų desantininkų. Kur dar 43 skyrių įgaliotiniai ir eiliniai žmonės, kasdien besisiūlantys padėti? Ir taip, manau, kiekviename Lietuvos miestelyje, kaimelyje. Tačiau šiandien savęs paklauskime: kodėl jie liko užmiršti? Kodėl net rajoniniuose spaudos leidiniuose tiek mažai apie juos rašoma? Kiek duomenų surinkta rajoniniuose kraštotyros muziejuose? Kodėl jie nekviečiami į Lietuvos valstybines šventes tuose miesteliuose kur gyvena? Kas dėl to kaltas? Aš pradedu nuo savęs ir gyvenu viltimi, kad ateityje bus geriau.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 90–91.