Albinas JANUŠKA

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1960 m. birželio 2 d. – gimė Sarapiniškių kaime, Tauragės rajone.

1967–1976 m. – mokėsi Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje.

1978–1980 m. – studijavo Vilniaus universitete, 1980–1983 m. – Leningrado universiteto Gamtos mokslų fakultete, įgijo chemiko-genetiko kvalifikaciją.

1983–1990 m. – dirbo Vilniaus taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institute moksliniu bendradarbiu, nuo 1986 m. – dėstė Vilniaus universitete.

1989 m. – vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo dalyvių.

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Seimo socialinių klausimų komisijos pirmininkas, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Tauragės rinkiminėje apygardoje Nr. 68.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Užsienio reikalų komisijos narys, pirmininko pavaduotojas, dirbo Politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nuosavybės klausimų komisijoje, nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys – Baltijos Asamblėjos viceprezidentas.

1992–1993 m. – Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos skyriaus vedėjas, Politikos departamento direktorius.

1993–1998 m. – Užsienio reikalų ministro pavaduotojas, buvo įgaliotas ruošti pirmąją Lietuvos ir NATO partnerystės sutartį, Europos sutartį, JAV–Baltijos valstybių chartiją ir kt.

1998–2003 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais, Valstybės Gynimo Tarybos narys.

2003 m. vasario  mėn. – 2004 m. liepos mėn. – Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Platesnės Europos iniciatyvai.

Nuo 2003 m. gegužės 14 d. – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Globėjų Tarybos narys, dėstytojas.

2004–2006 m. – Užsienio reikalų ministerijos sekretorius.

2006–2008 m. – Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo patarėjas.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2004 m. balandžio 21 d. – apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Lygindami šį Nepriklausomybės dešimtmetį su 30-ųjų Lietuva, visai užmiršome, jog iki šiol neprireikė perversmo. Demokratinis virsmas tampa nuobodžia kasdienybe. Lietuva pirmą kartą istorijoje su Klaipėda ir Vilniumi, sutvarkiusi savo sienas su kaimynais, išsprendusi esmingiausius klausimus su Rusija, atradusi naujas bendradarbiavimo galimybes su Baltoskandija, rimtai suvokdama susitaikymo su Lenkija ypatumus, pasirašiusi savitarpio paramos chartiją su galingiausia pasaulio valstybe JAV, pradėjusi lemtingus integracinius procesus su Europos Sąjunga – išoriškai atrodo, kaip moderni Europos valstybė.

Tačiau tai ir Lietuva, praradusi savo tremtinius ir savo žydus. Besiblaškanti tarp kraštutinumų, ieškanti savų atsakymų ir sprendimų. Lietuva pasiklydusi apie Europos centrą, vis nesuprasdama, kad Europa – ne geografija iki Uralo, o vertybių civilizacija, geriausiu atveju besibaigianti už Vilniaus. Jei iki 1990 metų kovo 11 d., ar net iki 1992 metų rudens Lietuvos nepriklausomybė buvo pagrindinis mūsų tikslas, tai po to Nepriklausomybė turėjo tapti viena iš neliečiamų vertybių ir galimybių išlaisvinti lietuvį nuo jo paties problemų, sukurtų 1926–1988 metais. Po dešimties metų staiga pajutome – tikrą ar tariamą – tautos pasipriešinimą, Rytų ir Vakarų sutapatinimą, kaip tos pačios esmės, siekiančios užgrobti mūsų savitumą. Ir kai kurie politikai, iki šiol vieningai tempę mus į Vakarus, nesuprasdami žmonių nusivylimo priežasčių, bando ieškoti išeities senuose klystkeliuose. Bandoma netgi savo virtualinėje realybėje surasti esminius skirtumus tarp Amerikos ir Europos ir iškelti Lietuvą iki galimybės pasirinkti vieną iš jų.

„Mes patys susitvarkysime“ – tai jau tampa mūsų nepriklausomybės nuo Vakarų šūkiu. Po dešimtmečio lyg sustojome, įsižeidę, pasiryžę likti patys su savimi ir savo nepilnavertiškumais. Šiuolaikinio pasaulio Lietuvos pilietis, matydamas asmeninį ir valstybės interesą tik savo daržo, rinkos ar ypatumo gynime, pabijojęs atsiverti, neatradęs kūrybinio agresyvumo, drąsos konkuruoti Europoje, rizikuoja likti tik Rytų įtakos savarankiška provincija. Kolektyvinė sąmonė vis dar bando įtikinti, kad ginti niekieno nuosavybę yra svarbiau, negu kaimyno. Žinoma, savojo kelio paieškos eksperimentai tik laikinai gali atidėti tai, kas neišvengiama. Kad nematuotume savo gyvenimo nuo valdžios iki valdžios ir būtume Vakarų civilizacijos pilietinės visuomenės dalis. „Visi mes gimėme po Kovo 11-osios akto“, – taip sakė klasikas.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 100–101.