Jurgis JURGELIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1942  m. rugpjūčio 9 d. – gimė Šiaulių mieste.

1967 m. – baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgijo matematikos mokytojo kvalifikaciją.

1974 m. – Vilniaus valstybinį universitetą, teisininkas.

1967–1975 m. dirbo Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje matematikos mokytoju.

1975–1990 m. – dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute moksliniu bendradarbiu.

Nuo 1988 m. – įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti, narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Molėtų rinkiminėje apygardoje Nr. 116.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos narys (komisijos pirmininkas nuo 1991 m. vasario 4 d.), nuo 1990 m. lapkričio 15 d. – Valstybinės komisijos Lietuvos gyventojų pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti narys, nuo 1991 m. sausio 30 d. – Lietuvos radijo studijos darbui koordinuoti darbo grupės narys. 1991 m. rugpjūčio 24 d. – paskirtas Laikinosios tyrimo komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti nariu, nuo 1991 m. rugpjūčio 28 d. – komisijos Šalčininkų r., Ignalinos r., Sniečkaus gyvenvietės, taip pat kai kurių savivaldybių Tarybų, jų organų ir pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti narys, o nuo 1991 m. lapkričio 6 d. – Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvių teisių komisijos narys. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.

1992 m. – kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

1993–1998 m. – Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius.

1996 m. – suteiktas valstybės saugumo generolo laipsnis.

1998–2002 m. – dirbo Valstybės saugumo departamento patarėju.

2001–2003 m. – buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovu kovos su korupcija klausimais Europos Tarybos GRECO struktūroje.

2002–2004 m. – buvo Ministro Pirmininko patarėjas teisėsaugos klausimais.

2004–2005 m. – Valstybės sienos apsaugos tarnubos vadas.

2004 m. – suteiktas vidaus tarnybos generolo laipsnis.

2005–2006 m. – Policijos departamento generalinio komisaro patarėjas.

2007–2008 m. – Užsienio reikalų ministro patarėjas.

2008 m. – kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Yra paskelbęs mokslinių straipsnių gamtosaugos, stalinizmo nusikaltimų Lietuvoje bei piliečių teisių klausimais.

TRYS MŪSŲ LAISVĖS AKSIOMOS

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Žvelgdamas nuo 10-ties metų istoriškai neaukšto Kovo 11-osios kranto, tariuosi suvokęs tris paprastas tiesas – tris laisvės ir nepriklausomybės aksiomas. Pirmoji: laisvė neskelbiama – ji iškovojama. Antroji: laisvė yra vertybė tik tada, kai tarnauja žmogaus ir tautos pažangai, jų kilimui. Trečioji: mūsų laisvė – mūsų atsakomybė. Trumpai aptarsime kiekvieną jų.

Tą vėlų vakarą paskelbėme pasauliui, jog esame laisva Nepriklausoma respublika. Tikėjome, kad išaušus rytui, tiesos ir taikos ištroškęs laisvasis pasaulis džiugiai pakvies mus į nepriklausomų tautų šeimą ir garantuos mūsų saugumą. Pasaulis tylėjo. Jam rūpėjo, ką pirmiausiai pasakys Maskva. Visko matę užsienio žurnalistai šnabždėjosi: „Reikia kraujo. Be jo nieko nebus“. Maskva prabilo – atėjo eilė kraujui. Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, ginkluoti tikėjimu laisve ir viltimi, stojo prieš tankus kaip jūra. Dramatiškos įtampos minutės. Ar vilties jūra taps kraujo jūra? Štai kur dilema. Pasaulis aiktelėjo. Maskva buvo pritrenkta tokio iššūkio. Tankai, matyt, dar nebuvo įvaldę kovos su jūra taktikos. Jie atsitraukė. Atsitraukė ir Maskva. Sovietų Sąjungoje aiškiai ir neginčijamai iškilo nepriklausomybės sala. Ir sala pripažino salą – iš pačio pasaulio krašto, iš Atlanto glūdumų, iš Islandijos atskriejo žinia: „Mes pripažįstame Nepriklausomą Lietuvos Respubliką“. Laimėjome.

Apie antrąją aksiomą. Laisvė pati savaime nėra nei gėris, nei vertybė. Laisvė įgyja prasmę tik tada, kai ji suteikia sąlygas žmogiškajai būčiai, žmogaus kilimui, jo fizinių ir dvasinių galių pasireiškimui. Duokime laisvę vagiui, plėšikui. Ką jie su ja darys. Turbūt nelabai žino, ką daryti su nepriklausomybe sąvartynų gyventojai ir tie, kurie žiemos naktis leidžia požeminėse šiluminėse trasose. Žmonės netenka darbo. Jie dažnai nebemato jokios perspektyvos. Anot statistikos, pirmaujame Europoje skaičiumi tų, kurie nebenori daugiau gyventi. Sociologų duomenimis, esame Europoje pirmieji savo neviltimi. Viltis, kuri Kovo 11-ąją buvo mūsų visų jungiamoji grandis, kuri Sausio 13-ąją kaip jūra nubloškė tankų armadą, ima sekti, silpnėti, ima mirti. Tad iš tiesų, jei kas nors šiandieną laidoja savo paskutinę viltį, neklauskim, kam skamba varpai. Jie skamba mums visiems. Dar viena nevykusi laisvės apraiška. Vos atgavus nepriklausomybę, tūlas tautietis, šiaip taip ištrūkęs į Vakarus ir įsikabinęs į europietišką ar amerikietišką terpę, po kelerių metų grįžta atostogų ir šneka: „Smirda man ta jūsų Lietuva“. Bet gi ji kvepėjo. Per tūkstančius kilometrų sklindantis jos svaiginantis kvapas gaivino lietuvius Norilske, Igarkoje, Karagandoje, Vorkutoje, Magadane, Intoje. Ji kvepėjo ir tiems mūsų vaikinams, kurie, ištaškyti Kalašnikovo kulkų, paskutinį kartą ją – šitą žemę – konvulsiškai gniaužė savo saujoje ir paskutinį kartą ją – šitą žemę – kaitino savo paskutiniu atodūsiu.

Apie trečiąją aksiomą. Pasaulyje niekas nieko šiaip sau neduoda. Reikia kovoti. Iš fizinio ir dvasinio skurdo reikia atkovoti žmogų po žmogaus, vertybę po vertybės. Reikia apginti ir išsaugoti tautos istorinį, kultūrinį, dvasinį palikimą. Nevalia būtų pasitraukti iš šio fronto, nors čia nėra jokios karinės prievolės, jokių sąrašų. Kiekvienas būdamas laisvas, savo valia stoja prie šio fronto barikadų ir tampa kariu tiek, kiek imasi atsakomybės už žmogaus išlaisvinimą. Šių dienų mūsų Laisvės byla reikalauja atsakomybės.

P.S. Pateiksiu ir ketvirtąją mūsų laisvės aksiomą. Jos nepriskiriu prie trijų pagrindinių, nes jaučiu, kad ją galima įrodyti tarsi teoremą remiantis pirmosiomis trimis. Apibrėžiu šią aksiomą kaip aforizmą: „Žmogus yra laisvės vergas“. Taigi, kas beatsitiktų, kokios negandos, nelaimės beužgriūtų mus, mūsų šeimas, mūsų artimuosius, kokios istorinės stichijos beblaškytų mūsų šalį, mes visada ir visomis išgalėmis tarnausime laisvei – žmogaus ir tautos kilimui.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 107–108.