1938 m. gegužės 18 d. – gimė Panižiškės kaime, Ignalinos rajone.

1955 m. – aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyklą.

1955–1960 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitete), įgijo žurnalisto specialybę.

1958–1960 m. – dirbo „Statybos“ savaitraščio, 1960–1964 m. – „Tiesos“ laikraščio redakcijose korespondentu.

1964–1973 m. – Lietuvos televizijoje komentatoriumi, vyriausiuoju redaktoriumi, buvo vienas Lietuvos televizijos informacinės laidos „Panorama“ steigėjų.

Nuo 1968 m. – TSKP narys.

1973 m. – baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) aukštąją partinę mokyklą.

1973–1975 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius.

1975–1978 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas.

1978–1983 m. – vadovavo „Vakarinių naujienų“ redakcijai.

1983–1988 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Spaudos, televizijos ir radijo sektoriaus vedėjas.

Nuo 1988 m. rudens – dirbo Lietuvos televizijos ir radijo komiteto kolegijos nariu, politikos apžvalgininku, vedė LTV „Atgimimo bangos“ ir kitas populiarias laidas.

1989–1990 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos informacijos atstovas.

1989 m. – Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP ir savarankiškos Lietuvos komunistų partijos pertvarkymo socialdemokratiniais pagrindais dalyvis.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Švenčionėlių (Švenčionių r.) rinkiminėje apygardoje Nr. 109.

1990–1992 metais – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 10 d. išrinktas į pirmosios sesijos sekretoriatą, nuo 1990 m. kovo 14 d. – Laikinosios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo narys, Rytų Lietuvos problemų Laikinosios komisijos narys (nuo 1990 m. kovo 20 d.), Užsienio reikalų komisijos narys (1990 m. kovo 20 d. – 1990 m. kovo 28 d.), po 1990 m. kovo 28 d. – Aukščiausiosios Tarybos valstybės atkūrimo komisijos narys, taip pat buvo Redakcinės komisijos dėl diskusijos apie politinę ir ekonominę Lietuvos Respublikos padėtį baigiamajam dokumentui rengti narys (nuo 1990 m. gruodžio 13 d.). Nuo 1990 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Kairiųjų frakcijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 21 d. – Valstybės atkūrimo ir konstitucijos nuolatinės komisijos narys. 1992 m. kovo 12 d. – paskirtas Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotoju. Buvo Parlamentinės ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininkas, ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininko pavaduotojas.

1992–1996 m., 1996–2000 m. – kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys. 1993–1996 m. – buvo Seimo Pirmininkas, jam vadovaujant priimti įstatymai, pagal Konstituciją reglamentavę svarbiausių valstybės institucijų veiklą: Prezidento rinkimų, Prezidento, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo ir kt.

1996–2001 m. – Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos seniūnas. Susijungus Lietuvos socialdemokratų (LSDP) ir LDDP partijoms, nuo 2001 m. pradžios ėjo Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas, dabar yra LSDP tarybos prezidiumo narys.

1997–2003 m. – Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narys.

2000–2004 m., 2004–2008 m. – kadencijų Seimo narys, Seimo Pirmininko pavaduotojas, du kartus laikinai ėjo Seimo Pirmininko pareigas. Buvo Užsienio reikalų, Teisė ir teisėtvarkos komitetų narys.

2008–2012 m. – kadencijos Seimo narys, Seimo Pirmininko pavaduotojas, buvo Žmogaus teisių komiteto narys. Socialdemokratinės koalicijos frakcijos seniūno pirmasis pavaduotojas.

2008–2012 m. – kadencijos Seimo narys. Seimo Pirmininko pavaduotojas. Dirbo Žmogaus teisių komitete. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, nuo 1990 m. kovo 10 d. Česlovas Juršėnas Tautos interesams atstovavo 8 287 dienas, tai yra 22 metus 9 mėnesius ir 8 dienas arba 198 888 valandų, 11 933 280 minučių, 715 996 800 sekundžių.

1999 – 2002 m. Lietuvos šachmatų federacijos prezidentas.

Nuo 2004 m. –  Mykolo Riomerio universiteto Garbės daktaras, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcijos tarybos narys. Knygų „Pasaulio šalys“ (1978 m.), „Tūkstantis pasaulio veikėjų“ (1982 m.), „Tarptautininko žinynas“ (1983 m.) autorius.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2004 m. kovo 30 d. – apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi.

2001 m. – apdovanotas ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai Komandoro kryžiumi, 2004 m. – Marijos žemės kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (Estija), 2006 m. – Jaroslavo Išmintingojo trečiojo laipsnio ordinu (Ukraina), Belgijos ir Olandijos ordinais.

2003 m. – Švenčionių ir Ignalinos (2006 m.) rajonų garbės pilietis.

2006 m. – Lietuvos pramoninkų konfederacijos įsteigtos Petro Vileišio vardo nominacijos laureatas.  

Į KOVO 11-ĄJĄ

„Kovo 11-oji šiandien švenčia penktąsias gimimo metines. Prisiminę žmonijos amžių, netgi daug kuklesnį mūsų valstybės gyvenimą ir palyginę su jais, suvokiame, kad penkmetis – tai tik akimirka. Mūsų Atgimimo kūdikis tebėra gležnas, jis dar įdėmiai tebesidairo aplinkui į atsivėrusį laisvės pasaulį, bando suvokti, kur jo išganymas, kur tyko pavojai, stiprina žingsnius ir renkasi kelią. Šis kūdikis – tai mes patys su šiandienos komplikuota realybe, su pirmųjų laimėjimų džiaugsmais ir dar su labai suniokota ekonomika, su sunkiai sprendžiamomis socialinėmis problemomis, kultūrinės raidos strigimu (…)

Šiandien dar kartą norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems miestų ir kaimų žmonėms, moterims ir vyrams, kurie tą dieną artino, kurie krovė lobius į materialinių ir dvasinių vertybių skrynią sunkiais okupacijų metais, kurie šalo prie šių rūmų, pasiryžę kovoti ir mirti anomis nepriklausomybės įtvirtinimo, jos gynimo dienomis.

Norėčiau išreikšti pagarbą rezistencijos dalyviams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, kurie negandos metais nepalūžo, verčiau pasirinko mirtį, kalėjimus ir lagerius, liko šviesiais žiburiais laisvės kovoj. Jų kančias ir žygius turėtume įamžinti paminklu Vilniuje. Pagarbą ir padėką šiandien norėčiau pareikšti Lietuvos katalikų bažnyčiai, kuri, visaip ujama ir persekiojama, tvirtai stovėjo Lietuvos, jos piliečių sąžinės laisvės sargyboje, o neįveiktoji „Lietuvos bažnyčios kronika“ liko neblėstantis šios kovos liudininkas. Kaip čia neprisiminti mūsų tautos atgimimo stebuklo – Sąjūdžio, kuris galinga banga pakėlė seną ir jauną ir nesulaikomai nunešė laisvės ir nepriklausomybės link. Lenkiame galvas šiam stebuklui, visiems prie jo lopšio stovėjusiems Lietuvos vyrams ir moterims.

Objektyviai vertindami mūsų žingsnius į nepriklausomybę, mes neturėtume užmiršti ir savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos vaidmens. Jos atsiskyrimas nuo Maskvos, turėjęs platų atgarsį pasaulyje, buvo antrasis svarbus žingsnis atgimimo keliu. Savarankiškosios LKP iniciatyva dar LTSR Aukščiausioji Taryba iki Kovo 11-osios paskelbė niekiniu Lietuvos prijungimą prie TSRS 1940 m.

Šiandien, gerbiamieji bičiuliai ir ponai, norėčiau tarti keletą žodžių vienu skaudžiu klausimu, kuris yra svarbus ir kartu nelengvas ne tik man, bet ir mano kolegoms, daugeliui žmonių. Ir aš tikiuosi, kad būsiu suprastas. Daugiau kaip 20 metų aš buvau Lietuvos komunistų partijos narys. Jaučiu moralinę atsakomybę už tuos, kurie partijos vardu darė nusikaltimus tautai ir Lietuvos valstybei. Todėl šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti. Noriu atsiprašyti už tuos buvusius komunistus ir tuos nepartinius, kurie kolaboravo su pavergėjais, persekiojo, trėmė, kalino visai nekaltus žmones. Tokius atsiprašymo žodžius šiandien, tikiuosi, ištartų ir mano bendraminčiai. Tikiuosi, jog man pritartų ir tie buvę komunistai, kurie priklauso ne tik LDDP, bet ir TS(LK), Centro sąjungai, kitoms partijoms. Tik atsiprašę mes užbaigsime atgailą ir galėsime siekti tikros santarvės. Kartu, gerbiamieji, norėčiau prisiminti inauguracinę mūsų Prezidento A. Brazausko kalbą, pasakytą 1993 m.: „Kviečiu visas Lietuvos politines partijas ir judėjimus susitarti dėl bendradarbiavimo sprendžiant svarbiausias krašto problemas, pasirašyti santarvės deklaraciją“ (…).

1990 metų kovo 11-ąją atgimusi Lietuva gyvena, rutuliojasi, jos saulė pastebimai kyla virš horizonto, nušviesdama ateities šviesa vis didesnius plotus. Statykime Lietuvą taip pat susitelkę, kaip dar taip neseniai buvom susitelkę gindami nepriklausomybę.“

Iš Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno kalbos, pasakytos iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje 1995 m. kovo mėn.11 d., minint penktąsias Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines // Iš knygos : „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 109–110.