Virgilijus KAČINSKAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1959 m. gegužės 25 d. – gimė Vilniaus mieste.

1977 m. – baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą.

1977–1982 m. – studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), įgijo architekto profesiją.

1982–1990 m. – dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje architektu, grupės vadovu, pirmos kategorijos architektu.

1988 m. liepos 19 d. – kartu su kitais įkūrė pirmąją Šiauliuose Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupę.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Šiaulių tarybos seniūnas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Aušros rinkiminėje apygardoje Nr. 48 (Šiaulių miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, kultūros pakomisės pirmininkas, 1992 m. vasario 11 d. – patvirtintas Gamtos apsaugos komisijos nariu. Buvo Sąjūdžio centro frakcijos narys, o nuo 1991 m. – Septintosios (vėliau pavadintos Nuosaikiųjų) frakcijos narys ir jos seniūnas.

1992 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1992 m. – Lietuvos nuosaikiųjų judėjimo vienas steigėjų.

1992–1997 m. – ne pelno leidybos ir informacijos paslaugų įmonės „Savivalda“ direktorius.

1994–1995 m. – Lietuvos savivaldybių sąjungų žurnalo „Savivaldybė“ vyr. redaktorius.

1996 m. – „Lietuvos sambūrio“ vienas steigėjų.

1996–2006 m. – Kultūros paveldo centro direktoriaus pavaduotojas, vyr. architektas. Nuo 2006 m. – Kultūros paveldo centro direktorius. Atestuotas architektūrinio projektavimo bei paminklų apskaitos ir valstybinio valdymo specialistas, daugelio architektūros projektų autorius ar bendraautoris. Laimėjo Panevėžio rajoninių kultūros namų rekonstrukcijos konkursą.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

VISADA TIKĖSIU, BET SKAUDA

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Negalvojau, kad taip ilgai ir kankinamai sunkiai ieškosime kelių laisvoje Lietuvoje susitvarkyti valstybės valdymą, ūkį, socialinius reikalus. Panašu, lyg gyventume negyvenamoje saloje ir su viskuo, pradedant adata ir baigiant atomine elektrine, mums pirmiems pasaulyje reikia susidurti.

Pirmosiomis nepriklausomybės dienomis ir mėnesiais skambėjo įpareigojimas ar įsipareigojimas „taip reikia“. Sprendimai buvo priimami žaibiškai greitai ir įvairiausiais klausimais, todėl turėjai pasikliauti specialistais arba Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pozicija. Vyko karas, o kare privalai klausyti vado. Panašu, kad kai kam karas dar nesibaigė. Nors pasaulis mus vėl pripažino, okupantų kariuomenės nebėra, demokratiškai ir laisvai renkame vietos savivaldą, seimus ir prezidentus, bet geri norai ir pažadai kaip strigo, taip ir tebestringa šimtakojėse valdymo grandinėse, o vidaus bei išorės priešų vis nemažėja. Po dešimties metų apsiskelbėme, kad gaudysime šnipus ir buvusius saugumiečius, lyg neturėtume įgaliotų institucijų tyliai ir profesionaliai išsiaiškinti prasikaltusius asmenis ir juos teismo keliu nubausti. Ar tik nenorime nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių dalykų, kurių nesugebame išspręsti?

Tiek daug ir tiek mažai padaryta. Dar nesugebėjome įgyvendinti valdymo reformos, restruktūrizuoti pramonės (ką jau apie energetiką šnekėti), sutvarkyti socialinės pagalbos su privačiu draudimu, neužbaigiame reformų ir ieškojimų mokyklose ir, užsimoję išsaugoti visą kultūros paveldą, skaičiuojame praradimus. Esame moderni nacija. Kuo labiau moderni, tuo labiau senėjanti ir nykstanti? Ar nors stengiamės surasti paramos šeimoms būdų, kad jos gausėtų? Kur gi – atsisakome net tų valstybės dėmesio trupinių, kai būsimos mamos neturi jo didenybės darbo stažo. Bičiuliai bičiuliaujasi, ąžuolai žaliuoja, lietuviai nyksta. Tačiau „Vardan tos Lietuvos…“. Daug sprendimų valdžios vyrai ir moterys šiais žodžiais aiškina. Kokia svarbi ir reikšminga valstybės sąvoka, tačiau kur tos valstybės esmė? Kariuomenė? Svarbu. NATO? Svarbu. Europos Sąjunga? Svarbu. O paprastutis Lietuvos Respublikos pilietis vis dar šuns vietoje?

Okupacijos sumaišytos vertybės, išugdytas pasitenkinimas laukimu malonių iš valdžios nepadeda artėti prie pilietinės visuomenės ir kritiškiau vertinti ar reaguoti į valdžios sprendimus, kuri pati nemato reikalo aiškinti visuomenei priimamų sprendimų priežastis bei pasekmes. Kaip sustabdyti didėjantį žmonių pasyvumą? Atlyginimai vėluoja – palauk. Teismai buksuoja – nesinervink. Nori padėti – nesikišk. Turi teisę žinoti – kam tau to reikia? Reikalingas popieriukas – devyniose įstaigose po tris parašus gauk. Ieškai darbo – pažįstamų turi? Baugina konkurencija – niekada neprieštarauk. Po to kviečiam ateiti į rinkimus ir balsuoti už… Neina. Ko ten eiti? Kalėjimus perpildėme duonos kepalo vagimis, užsikrovėme jų išlaikymo naštą, išplėšėme juos iš visuomenės, o didžiausieji sukčiai, apgavikai, grobstytojai arba kaitinasi užsienio paplūdimiuose, arba kuo ramiausiai toliau naudingai rūpinasi savimi Lietuvoje, laisvai vaikštinėdami gediminų prospektais.

Apsiraizgėme lengvatomis ir neatsikratėme įpročių. Tikriausiai ir nebuvome jų atsiraizgę dar nuo sovietmečio laikų. Nesugebėjom iki šiol išmokti atskirti varguolio nuo apsukruolio ar arčiau lovio sėdinčio. Šaukiamės skaidrumo gydytoją patepdami, pareigūno jubiliejų švęsdami ir kitaip „tradiciškai“ bendraudami. Žaidžiame pajamų ir turto deklaravimą išrinktiesiems. Pasirodo, kad net tarp išrinktųjų lygesnių už lygius yra. Mokesčiai sumokėti, nebadauja, stogas ant galvos, bet, žiūrėk, galas su galu nesueina. Mokesčiai sau, deklaravimas sau, o gyvenimas taip pat sau, kaip tie pirštai į save lenkti. Išradom nevažiuojantį dviratį. Po to imk ir pasakyk, kad Lietuva nėra svainių šalis. Įpratome viską per pažintis daryti, reikalingų žmonių ieškoti, padlaižiams padlaižiauti, o paskui stebimės, kodėl varnas varnui akies nekerta. Visi daug purvynų išbraidėme, tai kaip pareikalauti padorumo iš kolegos, jei pats toks esi? Ar reikės dar 40 metų laukti? Sukūrėme nacionalinio saugumo koncepciją, tačiau nieko iš esmės nekeisdami ir laukdami natūralaus apsivalymo vieną rytą galime suvokti, kad esame nebe tos valstybės gyventojai. Saugumas gal ir bus garantuotas, bet be mūsų paveldo – liks nenacionalinis saugumas. Ar šildo Pasaulio ar Europos namų dūmas? Ar patriotas yra tik tas rėksnys gatvėje, plakatą apie kažkokias skulptūras po kaklu pasirišęs? Ar tarnautojas, laikraštininkas, mokytojas gali ir turi būti patriotu? Ar tai atgyvenusi seniena, neatitinkanti atviros visuomenės vizijos pasaulinėje darbo rinkoje. Ko vertas kosmopolitizmas be tautinės savigarbos?

Viena didžiausių nepriklausomybės vertybių ir garantų yra laisva spauda. Jos poveikio galybės baiminasi ne vienas valstybės veikėjas, todėl ir atsiranda siūlymų ją pažaboti. Negali ginčytis, kad spaudoje nėra netoleruotinų dalykų, bet norėdami juos uždrausti kėsinamės į svarbiausią demokratijos teisę – teisę pasirinkti. Galimybė rinktis pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą ir vertybes, tautinį sąmoningumą ir atvirumą pasauliui daro žmones nepriklausomais ir stipriais, todėl nevalia draudimais ar nurodymais jų mokyti gyvenimo tiesų ir reikalauti paklusti vienų ar kitų visuomenės grupių nustatomiems reikalavimams. Ir klysti žmogus turi teisę.

Suklydome ir dėl to kažkas nukentėjo – turime atsakyti pagal įstatymą. Tačiau gyvenkime iškėlę galvas ir nesileiskime niekieno mulkinami. Valdžia nėra ir negali būti gera ar bloga – ji privalo būti piliečių įrankiu padaryti taip, kad niekam nebūtų išimčių nei veikti, nei naudotis, nei atsakyti. Valstybės stiprumas – piliečių pasididžiavimas ir tikėjimas savo valstybe, noras joje gyventi, sukurti šeimą, auginti vaikus, sodinti medžius, dirbti mėgiamą darbą, jaustis oriai ir saugiai, puoselėti senolių išmintį bei apkabinti visą pasaulį. Vienintelis tėra būdas tai pasiekti – teisingumas ir atsakomybė visiems, visur ir visada. Didžiuojuosi būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, esu dėkingas likimui, kad leido būti ten, kur sprendžiama valstybės nepriklausomybės byla, kai išsipildo žuvusių, kovojusių, kentėjusių, pasiaukojusių, bet niekada nepavergtų žmonių švenčiausios svajonės. Todėl ir skauda.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 111–112.