Algirdas KUMŽA

 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1956 m. lapkričio 29 d. – gimė Palūkščio kaime, Telšių rajone.

1975 m. – baigė Varnių vidurinę mokyklą.

1975–1980 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo teisininko specialybę.

1979–1984 m. – dirbo Vilniaus valstybiniame universitete studentų profsąjungos komiteto pirmininku, komjaunimo komiteto sekretoriumi, Teisės fakulteto dėstytoju.

1984–1989 m. – Lietuvos komjaunimo Centro komiteto sekretorius.

1989–1990 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto skyriaus vedėjo pavaduotojas.

1990 m. kovo 7 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Telšių kaimiškojoje rinkiminėje apygardoje Nr.81.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.  Nuo 1990 m. kovo 14 d. – Laikinosios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo narys, 1990 m. kovo 20 d. – paskirtas į nuolatinė Teisinės sistemos komisiją, nuo 1991 m. rugpjūčio 24 d. – Laikinosios tyrimų komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti narys. Priklausė liberalų frakcijai.

1992–1994 m. – privataus tarptautinio komercinės teisės biuro steigėjas ir direktorius.

1994–1997 m. – dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

1998–2003 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus Nacionalinio saugumo ir užsienio politikos darbo grupės konsultantas.

1999–2006 m. – Taraso Ševčenkos labdaros ir paramos fondo prezidentas.

2006–2009 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ukrainoje.

2010–2018 m. – įmonių grupės „Arvi“ tarptautinių ryšių direktorius.

Publikacijos: „Žingsniai“ (1990 m.), „Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis“ (2005 m.), „Kuksando. Kelio knyga“ (2018 m.).

Ukrainos instituto steigėjas, Tarptautinių ryšių ir politikos mokslų instituto tarybos narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2009 m. – apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, Ukrainos Aukščiausiosios Rados garbės raštu, šv. Mykolo Stebukladario ordinu (Ukraina), šv. Stanislovo III laipsnio ordinu (Ukraina), Ukrainos III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“.

Žmona Toma. Vaikai: sūnūs – Balys ir Džiugas, dukros – Eglė, Marija, Sofija.

IŠ DEPUTATO UŽRAŠŲ

„1991-01-11

Spaudos rūmus gynęs savanoris ant desantininkų liejo vandenį – jam peršovė skruostą. Susirinkę žmonės šaukė: „Fašizmas, štai Gorbio demokratija“. Gedimino prospekte sutikau dirigentą G. Rinkevičių, bėgantį ginti Parlamento. Žmonės važiuoja iš visos Lietuvos. Visi kupini pykčio rusams, Gorbiui, komunizmui. Viena moteris gailėjosi, kad pernai Tauragėje nuo tilto nenustūmė V. Švedo, kai jis ten lankėsi. Parlamentas virto kareivinėmis. Kerzinių batų kvapas. Keiksmai. Vyrai su pusmetrinėmis geležies lazdomis, išlaužtomis iš parlamento laiptų turėklų. Gynėjai foteliais barikaduoja antrąjį aukštą, kur dirba ir ilsisi pirmininkas, patys miega pakampėse. Gesintuvai, ištempti brezentiniai vandens vamzdžiai.

1991-01-12

Trečią nakties V. Landsbergis televizijoje vartė „Lietuvos aidą“ ir sakė, kad užsmaugti nepavyko. Apie ketvirtą nakties su V. Tomkumi ir G. Vainausku slepiame redakcijos kompiuterius. Deputatai budi per naktį. Nepriklausomybės aikštėje roko koncertas. Įvairiomis kryptimis laksto tankai ir tanketės.

1991-01-13

Dramatiška ir beveik nereali naktis. Posėdžių salėje ilgu juodu odiniu paltu pasirodęs A. Butkevičius praneša, kad rūmuose liks žmonės su lazdomis, o ginkluoti vyrai – lauke. Jei sovietų kariai šaudys, mano vyrai atidengs ugnį, skardžiu balsu pažadėjo A. Butkevičius. Per salę perbėga moteris su kryžiumi, A. Aukštikalnienė užsideda dujokaukę. K. Saja rašo kreipimąsi, šalia jo – kažkieno portfelis su kryžiumi. Nuo Televizijos bokšto atbėgęs danų žurnalistas sako, kad desantininkai be perstojo šaudo ir per garsiakalbius skelbia, jog valdžia perėjo į nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas. Danas matęs du užmuštus ir keletą sužeistųjų. Ketvirtą ryto K. Saja perskaito savo kūrinį: „Tėvynė beldžiasi i mūsų širdis“. Neperšaunamą liemenę užsitempęs V. Landsbergis pasiūlo moterims deputatėms eiti namo. Salę pasiekia gandas, kad prie bokšto jau devyni negyvi, o pusę penkių jau pasiekia tikra žinia, kad žuvo vienuolika žmonių. Deputatai ir žurnalistai pagerbia kritusiųjų atminimą. Prieš devynias iš D. Kuolio sužinome, kad dingo premjeras A. Šimėnas. Vietoj jo akimirksniu patvirtinamas ir prisaikdinamas G. Vagnorius. Dar po pusvalandžio jis jau stovi tribūnoje nenusivilkęs palto ir pristato ministrus. Prie Pedagoginio instituto vėl pasirodo tankai. Lauke šlapdriboje budi tūkstančiai žmonių. A. Šimėnas atsiranda popiet. Vos tik prasideda uždaras posėdis dėl jo dingimo, per garsiakalbius įsakmus balsas praneša apie galimą cheminę ataką, liepia pasiruošti dujokaukes ar drabužius, kuriais būtų galima apsivynioti galvas.

1991-01-19

Lietuvą, nuėjusią per toli, Kremlius šaudo ir traiško tankais. Mus skaldo, trupina iš vidaus. Mūsų jėgos ir nervai įtempiami iki paskutinės ribos. Vieni kitus įtarinėjame, ieškome priešų, KGB agentų. Vilniaus gatvėse tankai, o tuo metu giliausia dvasios ir ūkio krizė. Ir viltis viena – po metų, gal pusantrų imperija grius. Koks bus trenksmas, kiek nuolaužų ir chaoso. Jokio šviesesnio scenarijaus.

1991-01-22

Deputatai pagaliau atsigauna nuo šoko – vėl diskutuoja, balsuoja. Pradedame svarstyti mokslo ir studijų įstatymą, tuo pasakydami, kad nesitraukiame, dirbame. Tačiau lieka smėlio maišai, graižtviniai šautuvai, betoninis gaubtas ir laužai. Ir prie jų per naktį dainuojantys žmonės. Tik jų nebe daug.

1991-03-11

Oslo universiteto rektorius įteikia paveikslą ir norvegų tautos premiją Lietuvos žmonėms. Vyriausybės vardu sveikina G. Vagnorius, tik ne Lietuvos žmones, bet V. Landsbergį. Vėl prašo dvylikos mėnesių be kritikos: „Jei paremsite, mes įvykdysime savo planą, kaip išbristi iš skurdo“.

1991-09-17

Jau beveik mėnuo, kai perimame KGB pastatą Vilniuje. Susidaro įspūdis, kad mums, deputatų komisijai, mažai kas bepalikta: svarbiausias bylas išvežė arba sunaikino patys saugumiečiai, o ir laisvos Lietuvos atstovai jau spėjo čia pasidarbuoti. Galiu suprasti, kad kai kam tos bylos labai rūpėjo. Apžvelgiu vyriausiojo saugumiečio Caplino kabinetą. Ant sienos Gorbis, Leninas, Dzeržinskis, didžiulis SSRS žemėlapis. Knygų spintoje prieškario Lietuvos enciklopedija, J. Maniušio prisiminimai, Amerikoje išleisti A. Gustaičio eilėraščiai. Popieriaus juostele pažymėtos eilės: „O kai grius valstybės tvirtos, švies dangus ugnies gaisu...“. Perverčiu generolo darbo kalendorių – trūksta sausio tryliktosios lapelio. Ilguose koridoriuose – jau Lietuvos kariai. Lenino biustas apsuktas veidu į sieną. Mūsų komisijos pirmininkas Balys Gajauskas lageriuose praleido 37 metus. Vokiečių žurnalistė klausia, ar jis jaučiąs neapykantą šiems rūmams. Ne, sako B. Gajauskas, neapykantą jaučia tas, kas mažai sėdėjo arba visai nesėdėjo. Buvęs kalinys aprodo karcerį, kuriame vienintelis džiaugsmas buvęs pro Konservatorijos langus plūstantys Oginskio polonezo garsai. Perimame pistoletus, buvusiems darbuotojams leidžiame išsinešti asmeninius daiktus. Vienas išsitempia gerą pusmaišį degtinės, užpirktos gimimo dienai. Perėmiau keletą KGB būstinių Žemaitijoje. Iš ten į Vilnių, į tardymo izoliatoriaus kamerą Nr. 10 tempiau maišus makulatūros. Nieko svarbaus saugumiečiai nepaliko. Šilalėje visiškai tuščia, nes čia jau buvo Krašto apsaugos departamento vyrai. Jie beveik viską susirinko ir kažkur Klaipėdoje privačiai paslėpė. Šilutėje dirbęs keturias valandas randu vieną vienintelę informatoriaus kortelę. Visos kitos buvo sunaikintos dar prieš Naujuosius, kai Vilniuje KGB pastatą supo R. Ozolas. Mažeikiuose radau penkių kilogramų kūjį, skirtą aparatūrai daužyti, ir 1982 metų asmenų sąrašą, gavusių iš saugumo po 15–25 rublius.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 126–127.