Leonas MILČIUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1942 m. gruodžio 11 d. – gimė Kluoniškių kaime, Kauno rajone.

1949–1956 m. – mokėsi Zapyškio septynmetėje mokykloje, 1960 m. – Ežerėlio vidurinėje mokykloje.

1965 m. – baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

1965–1967 m. – dirbo Joniškėlio žemės ūkio technikume dėstytoju.

1967–1990 m. – dirbo Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto aspirantu, jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, šio instituto Projektavimo konstravimo biuro skyriaus vedėju.

1973 m. kovo 20 d. – Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė kandidato disertaciją „Skysto kiaulių mėšlo maišymo rezervuaruose sraigtiniu maišikliu proceso tyrimas ir jo parametrų pagrindimas“.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Vilkijos rinkiminėje apygardoje Nr. 131 (Kauno r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. dirbo nuolatinėje Agrarinėje komisijoje, nuo 1991 m. sausio 8 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, nuo 1991 m. sausio 29 d. – redakcinės komisijos, kuri parengs norminių aktų dėl kai kurių Rytų Lietuvos problemų sprendimo projektus, narys. Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijai.

Nuo 1990 m. gegužės 30 d. – dirbo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir mokymo departamento direktoriumi.

1992–1996 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos seniūnas. Dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete.

Nuo 1997 m. – dirbo Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute (Kauno r., Raudondvaris) Konstravimo-projektavimo biuro vedėju, Lietuvos žemės ūkio universitete vyresniuoju asistentu, yra Europos žemės ūkio inžinierių draugijos narys.

2001–2004 m. – Lietuvos žemės ūkio ministerijos Darbo ekonomikos ir mokymo metodikos tarnybos direktorius. Labdaros fondo „Raudondvario bendruomenės centras“ valdybos pirmininkas.

Šiuo metu yra pensijoje ir gyvena Raudondvaryje.

Yra 3 išradimų, daugiau nei 50 mokslinių ir 250 politinių bei publicistinių straipsnių autorius, bendradarbiauja laikraščiuose „Kauno diena“, „Tėviškės žinios“, „Tautininkų žinios“, JAV lietuvių savaitraštyje „Dirva“. Yra Lietuvių tautininkų sąjungos Kauno rajono valdybos pirmininkas, Lietuvos tautininkų sąjungos tarybos narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Tolimas ir artimas dešimtmetis. O mintys bėga dar toliau, į 1988 metus, jų Vasario 16-ąją. Jaudinanti ir keista nuotaika žadėjo greitą pasikeitimą. Atrodo, tą vakarą Kauno gatvės sugėrė paskutinį absurdo lašą, dėl to vėliau galėjo būti tik laisviau, aiškiau ir drąsiau. Tą vakarą įtikėjau, kad turi kažkas nutikti, kažkas jau turi rastis naujo. Ir radosi. Pavasarį gimė Sąjūdis, kurio nebuvo galima nepriimti, nebuvo galima būti šalia jo. Kai šiandien kalba, kad signatarų likimas yra kaip atsitiktinė dovana, kad jis nukrito iš dangaus, kalba netiesą.

Iki kovo 11-osios dar buvo kalnai naujų įvairiausių darbų, keletas metų pačios aktyviausios veiklos – nepaisymas laiko, šeimos, išlaidų, tiesioginio darbo. Pirmoji Sąjūdžio grupė Kauno rajone, Raudondvaryje, kas savaitiniai audringi susitikimai Kauno radijo gamyklos "Šilelio" salėje, Sąjūdžio seimo reikalai, žemdirbių sąjūdžio kūrimas, diskusijos Žemės ūkio akademijoje, tūkstančiai įvairiausių parašų, aukos bažnyčioms ir monumentams, Lietuvos partizanų perlaidojimai, atstatomi ir naujai statomi kryžiai, paminklai, susitikimai su žmonėmis – kaimuose, miesteliuose, mokyklose ir darbovietėse. Gražus ir turiningas buvo laikas, už tuos du metus vertėjo ir dvidešimtį atiduoti, bet jie veltui nekrito iš dangaus, už dvidešimtį ir dirbama buvo.

Apsisprendimas būti kandidatu į Aukščiausios Tarybos deputatus nebuvo sunkus, tai buvo lyg natūrali Sąjūdžio seimų tąsa, pareiga, lyg graži talka įteisinti Nepriklausomybę. Galbūt tada dar nebuvo tikro valstybinio darbo patyrimo, prisiimtų darbų naštos ir atsakomybės suvokimo, nes tvirtai buvo tikėta laisvės, žmonių vienybės, pasiaukojimo ir kitais pripažintais idealais. Bet kokia mintis, jog kažkas iš Sąjūdžio vadovybės gali būti savanaudiškas ar garbėtroška kitų, netgi tautos sąskaita, rodėsi atgrasi. Rodėsi, kad priimti pirmieji įstatymai, laisvos Lietuvos Konstitucija, įteisinta privati nuosavybė duos kiekvienam tvirtumo, pasitikėjimo savarankiškai tvarkytis, kad tik ji leis sukurti turtingą visuomenę, stiprią ir klestinčią valstybę.

Kovo 11-osios niekada nesiejau su labai lengvu ar pasiturinčiu gyvenimu, bet visada maniau, kad Lietuvoje įsivyraus sąžinė, tiesa, teisingumas, kad tautos garbė daugiau niekada nebus išduota ar įkeista. Rodėsi reikia tik išsilaikyti, nors tris savaites, nors tris mėnesius, nors tris metus ir ateis pripažinimas, rasis tikroji garbinga Lietuvos valstybės vieta Europoje. O po dešimties metų garantuotai būsime ir saugūs, ir tvirtesni, ir laimingesni.

Ir labai gaila, kad praėjus dešimčiai metų valstybės pamatuose Sąjūdžio laikų idealai tapo nereikalingi, kaip ir jais tikėję žmonės. Gaila, kad turėto laiko, per kurį galėjo būti sukurta tikrai laisva ir graži Lietuva, kurioje dauguma žmonių būtų laimingi, neužteko, kad jo reikia dar daugiau. Duok, Dieve, kad jo būtų.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 143–144.