Česlav OKINČIC

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1955 m. rugsėjo 13 d. – gimė Vilniuje.

1962–1973 m. – mokėsi Vilniaus 26-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazija).

1973–1975 m. – tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje.

1975–1977 m. – dirbo matavimo prietaisų remonto specialistu „Žalgirio“ grąžtų gamykloje

1977–1982 m. – studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

1982–1990 m. – dirbo stažuotoju, vėliau advokatu Vilniaus I advokatų kontoroje.

1988 m. – po pirmojo nepriklausomybės mitingo Katedros aikštėje Vilniuje buvo vienas iš Sąjūdžio Teisinės rėmimo grupės įkūrimo iniciatorių.

1989 m. – išrinktas Vilniaus miesto Lenkų visuomeninės kultūrinės draugijos Lietuvoje valdybos pirmininku. Buvo Lietuvos lenkų sąjungos, nepriklausomos organizacijos, įkūrimo iniciatyvinės grupės narys, vėliau išrinktas pirmininko pavaduotoju.

1989 m. gruodžio 24 d. – įkūrė buvusioje Sovietų Sąjungoje nepriklausomą laikraštį „Znad Wilii“ („Nuo Vilijos krantų“). Šis laikraštis informavo visą pasaulį, kad Lietuvoje yra lenkų, kurie aktyviai kovoja už nepriklausomą Lietuvą ir skatina pilietinę atsakomybę. Laikraštis 1990 m. pradžioje gavo prof. Zbignevo Bžezinskio (Zbigniew Brzeziński), ilgalaikio radijo „Wolna Europa“ („Laisvoji Europa“) direktoriaus Jano Novako-Jezioranskio (Jan Nowak-Jeziorański), redaktoriaus Ježio Gedroico (Jerzy Giedroyc) ir kitų aukštą įvertinimą.

1990 m. kovo 4 d. – pagal Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus m. valdybos sąrašą išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Senamiesčio rinkimų apygardoje Nr. 18 (Vilniaus mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Užsienio reikalų komisijos narys (buvo šios komisijos pirmininko pavaduotojas) ir Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, nuo 1990 m. liepos 19 d. – Lietuvos Respublikos parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms su Rusijos Tarybų Federacine Socialistine Respublika narys, nuo 1991 m. kovo 12 d. – Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys,1991 m. lapkričio 14 d. –  išrinktas Estijos, Latvijos ir Lietuvos Tarpparlamentinės Asamblėjos nariu, nuo 1992 m. vasario 6 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atstovu Europarlamente. Priklausė Lenkų frakcijai.

1990 m. balandžio mėn. – buvo įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybei Antrame „Solidarumo“ suvažiavime Gdanske.

1990 m. gegužės mėn. – įgaliotas Lietuvos Respublikos Seimo įteikė popiežiui Jonui Pauliui II Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo akto kopiją su prašymu globoti ir palaiminti Lietuvą.

1992 m. – kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

1992 m. – Vilniuje įkūrė lenkų radijo stotį „Znad Wilii“ („Nuo Vilijos krantų“).

1996 m. įsteigė advokatų kontorą „Aničas, Okinčic ir partneriai“.

1998 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.

1998 m. – įkūrė lenkų dienraštį „Gazeta Wileńska“ („Vilniaus laikraštis“), sutelkiantį savyje Lietuvos jaunąją lenkų inteligentijos kartą.

2001 m. – suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas.

2006–2008 m. – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo patarėjas tautinių mažumų klausimais.

Nuo 2005 m. – advokatų kontoros „Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai“ asocijuotas partneris.

Nuo 2010 m. – verslo teisės advokatų kontorų grupės „TGS Baltic“ asocijuotas partneris.

Taip pat – buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdybos narys, Lietuvos advokatūros narys, Lietuvos golfo federacijos Prezidentas, valdybos pirmininkas.

Nuo 2019 m. – Vilniaus universiteto tarybos narys.

2000 m. vasario 11 d.– apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 

Taip pat Lenkijos Respublikos kultūros ministro medaliu už nuopelnus lenkų kultūrai, Lenkijos Respublikos Nepriklausomybės Komandoro kryžiaus ordinu už nuopelnus, skatinant lenkų tautinę savimonę ir gerus Lenkijos ir Lietuvos santykius (1996 m.), Lenkijos Respublikos Nepriklausomybės Komandoro kryžiaus ordinu su žvaigžde (1999 m.). POL-CUL fondo premijos laureatas.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„1991 m. sausio tragiškų įvykių Lietuvoje metu, kovojant su sovietine karine jėga, LR Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio įgaliotas, kaip pirmasis kitos valstybės atstovas, pasisakiau Lenkijos Senato forume. Tuo pat metu gavau įgaliojimus atstovauti Lietuvos valstybei Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Buvau trečiasis kitos valstybės atstovas (po prezidento F. Miterano (F. Miterrand) ir buvusios premjerės M. Tečer (M.Tatcher), kuriam buvo suteikta garbė pasakyti kalbą Čekoslovakijos Parlamente kreipiantis pagalbos ir paramos Lietuvos nepriklausomybės siekiams.

1992 metais įkūriau radijo stotį „Znad Wilii“. Tai yra vienintelė lenkų radijo stotis už Lenkijos ribų, kuri transliuoja savo programas 24 valandas per parą. Radijo stoties programa įvairi: čia daugybė kultūros, švietimo ir pramoginių laidų. Labai populiari klausytojų tarpe yra laida „Politinis salonas“, kuriame svečiuojasi žymūs šalies ir pasaulio politikai, reiškiantys savo mintis aktualiausiomis temomis. „Politiniame salone“ svečiavosi: Lietuvos Respublikos prezidentai, Lietuvos Respublikos premjerai, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkai, Lenkijos prezidentai, Seimo ir Senato pirmininkai, premjerai, Zbignevas Bžezinskis, Janas Novakas-Jezioranskis ir kiti.

Nuo 1998 m. balandžio mėn. – Lietuvos Respublikos Prezidento konsultantas. 1998 m. gruodį įkūriau lenkų dienraštį „Gazeta Wileńska“, sutelkiantį savyje Lietuvos jaunąją lenkų inteligentijos kartą. Esu „Televizija visiems“ fondo tarybos pirmininkas. Esu POL-CUL fondo premijos laureatas. Buvau apdovanotas Lenkijos Respublikos kultūros ministro medaliu „Zasłużony dla kultury polskiej“ (Nusipelnęs lenkų kultūrai). 1996 metais buvau apdovanotas Lenkijos Respublikos Nepriklausomybės Komandoro kryžiaus ordinu už nuopelnus, skatinant lenkų tautinę savimonę ir gerus Lenkijos ir Lietuvos santykius. 1999 m. – Lenkijos Respublikos Nepriklausomybės Komandoro kryžiaus ordinu su žvaigžde.

Mano kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją buvo tiesiamas šeimoje, kur mano tėvo Zbignevo Okinčico dėka vyravo antisovietinė nuotaika, kurią manyje įtvirtindavo papildomai Vakarų radijo stočių laidos. Reikšmingos buvo ir žinomo politologo prof. Zbignevo Bžezinskio atsiradimas JAV politinėje arenoje. Jo argumentuotas tikėjimas sovietinės sistemos žlugimu tik patvirtino mano išrinktą kelią aktyviai įsijungti į kovą dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Galutinai apsisprendžiau įsilieti į kovojusių gretas po pirmojo didžiulio mitingo Katedros aikštėje, kur palydėjome deputatus į Maskvą su reikalavimu kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Po to mitingo su advokatu K. Motieka grįžome į advokatų kontorą ir nuplėšėme visus vidinius kontoros skelbimus rusų kalba, kurie dominavo kontoroje (kurioje dirbo tik 10 proc. nelietuvių). Pradėjome kurti Sąjūdžio teisinio rėmimo grupę.

Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ėjau vienu tikslu – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą. Buvau laimingas, kad prieš pat Kovo 11-osios akto paskelbimą turėjau progą kalbėti iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos ir pareikšti, kad kaip ir po 1918 vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto, taip ir po Kovo 11-osios akto nepritruks lenkų – Lietuvos patriotų – parašų. Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau Užsienio reikalų komitete, kuris aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos užsienio politikos realizavimo programos. Mūsų tuomet iškeltas šūkis – įsijungti į laisvųjų Europos valstybių struktūras – pildosi. Lietuva pakviesta deryboms dėl stojimo į Europos Sąjungą, turi daug galimybių tapti NATO nare. Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime vienybės užteko tik iki 1991 rugpjūčio pabaigos, kai mūsų Nepriklausomybę pripažino pasaulis. Po to prasidėjo bereikalingos tarpusavio rietenos, kaltinimai ir t.t. Pasirodė, kad griauti sovietinę sistemą buvo kur kas lengviau, negu kurti Nepriklausomos valstybės pagrindus.

Visuotina klaida yra tai, kad tie, kuriuos tauta iškelia į revoliucijos pirmąsias gretas, po pergalės negrįžta prie savo kasdieninių profesijų, o laiko , kad be jų neįmanomi jokie valstybės procesai ir permainos. Nuo tokių revoliucionierių pažiūrų nukenčia valstybės kūrimas, o kartu ir tam tikros profesijos, kurios netenka gerų specialistų. Kompetencija, o ne istoriniai nuopelnai, tai Lietuvos ateitis.“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 156–157.