Nijolė OŽELYTĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė 

1954 m. kovo 31 d. – gimė Vilniaus mieste.

1961–1972 m. – mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje.

1972–1973 m. – Vilniaus 1-ojoje vakarinėje pamaininėje mokykloje.

1973–1977 m. – studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo dramos teatro aktoriaus specialybę. Pagal sutartis dirbo Lietuvos ir TSRS kino studijose bei Lietuvos televizijoje. 1974–2005 m. – suvaidino 23 kino vaidmenis.

1984 m. – Lietuvos TSR nusipelniusi artistė.

1989–1990 m. – savarankiškos Lietuvos komunistų partijos narė, 1989 m. gruodžio mėn. – XX Lietuvos komunistų partijos suvažiavimo delegatė, išrinkta į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą.

1990 m. vasario 24 d. – išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kalvarijų rinkiminėje apygardoje Nr. 6 (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narė, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų grupės ryšiams su TSRS Aukščiausiąja Taryba palaikyti narė ir Lietuvos aido“ laikraščio redakcinės kolegijos narė, nuo 1991 m. lapkričio 21 d. – patvirtinta nuolatinės Užsienio reikalų komisijos nare, nuo 1991 m. lapkričio 27 d. – Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisijos Lietuvos piliečių, gelbėjusių žmones nuo genocido nacių okupacijos metais veiklai įvertinti, narė. Nuo 1992 m. vasario 6 d. – paskirta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atstove Europarlamente. Priklausė Centro frakcijai, vėliau buvo Nuosaikiųjų frakcijos narė.

1993–1995 m. – Vilniaus miesto tarybos narė.

1993–1999 m. – viena Tėvynės sąjungos partijos steigėjų (1993m.), valdybos narė, Konservatorių moterų sąjungos pirmininkė.

1996–2000 m. – Seimo narė. 1996–1999 m. – Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto narė. 1999–2000 m. – Žmogaus teisių komiteto narė. Parlamentinės moterų grupės narė. 1996–1999 m. –priklausė Tėvynės sąjungos - Lietuvos konservatorių (TS-LK) frakcijai, 1999–2000 m. – Mišriosios Seimo narių grupės narė, 2000 m. – Nuosaikiųjų (konservatorių) frakcijos narė.

1992 m., 2000 m., 2004 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

2000–2008 m. – televizijos laidų „Korida“ (BTV), „Moterų laimė“ (TV3), „Agentūra SOS“ (LTV), „Sveikatai ir laimei“ (BTV) vedėja. Yra paskelbusi straipsnių šeimos, vaikų auklėjimo ir politikos klausimais.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJA

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Gimiau 1954 metų kovo 31 dieną Vilniuje. Mamos užauginta, baigusi vidurinę mokyklą, Valstybinėje Vilniaus konservatorijoje įgijau dramos teatro aktorės specialybę. Darbas filmuojantis televizijos ir kino filmuose prasidėjo dar studijose. Už kelis pasisekusius vaidmenis ir už geriausią 1982 metų Tarybų Sąjungos kine suvaidintą moters vaidmenį (Talino festivalio aukščiausias apdovanojimas) – Kamilę režisieriaus Puipos filme „Arkliavagio duktė“ suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardas. Menininkai sovietmečiu bene laisviausiai tarpusavyje reiškė laisvas menines idėjas bei drąsius visuomenės vertinimus, buvo aiškiai aktyviausia visuomenės dalis, todėl bandymas kažką keisti monotoniškame tarybiniame gyvenime, stojant į vienintelę tuomet veikusią partiją LKP, man buvo natūralus. Joje teko pabūti beveik dvejus metus, tačiau karjera buvo labai dinamiška – paskutinius du mėnesius partijoje praleidau kaip jos Centro Komiteto narė, išrinkta LKP nuo TSKP atskyrusiame suvažiavime. Narystė Sąjūdyje tuomet reiškė man savo darbo LKP aktyvinimą nepriklausomybės idėjų link. Kadangi žmonėms buvau žinoma iš populiarių filmų bei drąsiais vadinamų politinių pasisakymų Sąjūdžio mitinguose ir LKP tribūnoje, lengvai ir LKP remiama laimėjau pirmuose laisvuose rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir tapau Lietuvos nepriklausomybės akto signatare.

Nuo to laiko asmeninis gyvenimas tebuvo trumpas poilsis po idėjų, žodžių mūšių Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau – 1996 m. rinktame Seime. Gimė dar viena dukrelė Elenytė, anūkė Jorė. Dabar esame penkios: aš, Ieva, Saulė, Elenytė, Jorė. Tapau TS(LK) partijos steigėja nuo įkūrimo iki 1999 m. vidurio, jos Valdybos nare, Konservatorių moterų sąjungos pirmininke.

Po dešimties metų galiu tik padėkoti likimui, jog nepasielgiau taip kaip kolegos iš lenkų frakcijos, kurie būdami Aukščiausiosios Tarybos deputatais taip ir netapo nepriklausomybės signatarais. Esu laiminga, kad vienintelis dalykas, kurio bijojau lemtingąją Sausio 13-ąją – tai nesuspėti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus iki rusų puolimo, esu patenkinta, jog šiandien, sklaidantis iš sąmonės paskutinėms bolševikinio mąstymo smalkėms, aiškiai regiu Lietuvą naujų, kuriančių, o ne priešų ieškančių politikų vairuojamą. Sunkiausias, painiausias, neramiausias ir primityviausias, bet, ko gero, ir reikšmingiausias Nepriklausomybės išlaikymui politikavimo laikotarpis buvo tekęs mums, kurie šiam verpete sukosi nuo Sąjūdžio iki 2000 m. Didžiuojuosi tuo, kad daugelis signatarų ištvėrė nesusigundę nei šlove, nei pinigais. Smagu, kad tebesinori būti su žmonėmis aikštėse, o ne su „ponais“ „Vienos baliuose“, kad įgavome neįkainojamos valstybinės ir žmogiškosios patirties patys valdydami gyvenimo vairą. Rodos, išplaukėme, užsigrūdinome ir jau neišnyksime.“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 160–161.