Jonas PANGONIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1950 m. spalio 26 d. – gimė Alytuje.

1957–1968 m. – mokėsi Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje.

1968–1973 m. – studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademija) Ekonomikos fakulteto žemės ūkio ekonomikos ir organizavimo specialybės studijas.

1973 m. – pagal paskyrimą dirbo Jonavos rajono "Auksinės varpos" kolūkyje vyr. ekonomistu.

1975 m. – pradėjo dirbti Alytaus rajono Domantonių paukštininkystės tarybinio ūkio vyriausiu ekonomistu.

1976–1981 m. – Lietuvos komjaunimo Alytaus miesto komiteto pirmasis sekretorius.

1981–1988 m. – dirbo Alytaus rajono Luksnėnų sodininkystės valstybinio ūkio direktoriumi.

1989 m. – pradėjo dirbti Lietuvos vaisių, daržovių ir gėlių ūkio bendrovės generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis. Buvo Sąjūdžio Alytaus miesto iniciatyvinės grupės, tarybos narys. Lietuvos žemdirbių sąjūdžio tarybos prezidiumo narys.

1990 m. kovo 7 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Alytaus kaimiškojoje rinkiminėje apygardoje Nr. 136 (Alytaus r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys, nuo 1990 m. gruodžio 13 d. – redakcinės komisijos apie politinę ir ekonominę Lietuvos Respublikos padėtį baigiamajam dokumentui rengti, nuo 1991 m. spalio 29 d. – komisijos, kuri tirs ir įvertins Valstybės kontrolės departamento veiklą, narys nuo 1992 m. vasario 6 d. – komisijos bankininkystės klausimams tirti narys, nuo 1990 m. gruodžio 28 d. – Laikinosios ekonomikos reformos komisijos narys. Nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys. Priklausė Laisvųjų demokratų frakcijai.

1992–1996 m. – Seimo narys, Ekonomikos komiteto, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos narys.

1990–1995 m. – Lietuvos demokratinės darbo partijos narys.

Nuo 1995 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys.

1997–1998 m. – banko „Snoras“ Alytaus filialo direktorius.

1999–2001 m. – UAB „Industrijos garantas“ Alytaus skyriaus vadovas.

2002–2003 m. – Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys.

2001–2007 m. – Kauno teritorinės muitinės vadovas.

Nuo 2007 m. – Vilniaus teritorinės muitinės vadovas.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2002 m. – apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Regis, taip neseniai visa Lietuva džiaugsmingai ir bemaž vieningai sutiko Kovo 11-osios aktą dėl valstybės nepriklausomybės atstatymo. Drauge su kitais man teko garbė ir atsakomybė įvykdyti Tautos valią. Prisimenu rinkiminės kampanijos metu žmonės klausdavo, kokie bus pirmieji naujosios Aukščiausios Tarybos žingsniai. Atsakydavau – išsirinksime vadovybę ir paskelbsime Lietuvos Nepriklausomybę. Rinkėjai pritardavo tam plojimais. Lietuvos valstybingumo idėja visą laiką ruseno žmonių širdyse. Susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms, beliko ją įkūnyti. Džiaugiuosi, kad buvau dainuojančios revoliucijos sūkuryje.

Dešimt metų visgi nemažas laiko tarpas. Šiandien jau galima savęs paklausti, ar išsipildė mūsų norai ir viltys? Vienareikšmiai atsakyti labai sunku. Turime savo valstybę, galime laisvai keliauti, reikšti savo įsitikinimus. Tačiau, matant sunkų kasdieninį daugelio žmonių gyvenimą, nejučia pagalvoji – o ką padarėme ne taip, kur klydome? Tikslius atsakymus paliksime istorijai. Aš tik norėčiau pateikti keletą savo minčių. Labai greitai po Kovo 11-osios prasidėjo deputatų skirstymas į gerus ir blogus, baltus ir raudonus. Prisimenu, nepritariau ruošiamai žemės reformos strategijai (tai buvo ne žemės reforma, o žemės restitucija be jokio ekonominio pagrindimo). Iškart „Lietuvos aidas“ pradėjo plenarinių posėdžių apžvalgose mano pavardę spausdinti iš mažosios raidės. Blogiečiais tapo netgi Sąjūdžio pradininkai K. Antanavičius, E. Vilkas, A. Sakalas, V. Andriukaitis ir kiti. Kitaip manančius „mušė“ ne tik „megztosios beretės“, „valstybės laikraštis“, bet ir kai kurie deputatai. Vieni netgi sudarė balsavimo diagramas, raudonai pažymėdami balsavusius „prieš“ ar „susilaikau“. Sukūrus tokią atmosferą, buvo nesunku priimti daugelį įstatymų, padėjusių pagrindus ekonominėms reformoms. Manau, kad dalis deputatų balsuodavo už tuos įstatymus, bijodami būti priskirtais prie „blogiečių“.

Šiandienos sunkiai valstybės finansų padėčiai, šalia objektyvių priežasčių, neabejotinai didelę įtaką turi Aukščiausios Tarybos priimti įstatymai, įteisinę kompensacijas už negrąžinamą žemę, nekilnojamą turtą Taip pat tuometinis Vyriausybės kvietimas nenaudoti rublinių indėlių ir įsipareigojimas juos vėliau kompensuoti. Pasitvirtino mano tuometinė nuomonė dėl žemės reformos. Svarstant žemės reformos įstatymą sakiau, kad po 10 metų reikės pradėti naują žemės reformą. Smulkus ūkelis neturi jokios perspektyvos Europos Sąjungoje, tad valstybė turės rasti išteklių žemės ūkiui reformuoti. Nebent Lietuva taps pigios darbo jėgos eksportuotoja į Vakarus.

Visą šį laikotarpį viena pagrindinių Lietuvos problemų buvo didelė priešprieša tarp atskirų politinių jėgų. Ekonominės krizės akivaizdoje šiandien politikų sutarimų paieška tapo dar aktualesnė. Sunku net prognozuoti tolimesnę valstybės raidą, jeigu ir toliau vyks nuolatinės rietenos Seime, partijų viduje. Tokioje aplinkoje gera tarpti įvairaus plauko aferistams, kyšininkams. Galbūt Kovo 11-osios akto signatarai galėtų inicijuoti diskusiją šia tema? Manau, stabdyti Lietuvos virsmą trečiarūše valstybe įvairiomis priemonėmis mus įpareigoja 1989–1990 m. atmintis.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 166–167.