Vytautas Petras PLEČKAITIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1950 m. spalio 16 d. – gimė Kalvarijoje, Marijampolės rajone.

1957–1966 m. – mokėsi Kalvarijos vidurinėje mokykloje.

1966 m. – iš jos pašalintas, kai KGB sulaikė už antitarybinių lapelių platinimą Kalvarijoje. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Marijampolės statybos ir remonto treste pagalbiniu darbininku, o mokslus tęsė Kalvarijos vakarinėje vidurinėje mokykloje.

1968–1981 m. – studijavo istoriją Vilniaus universitete. 1972 m. pavasarį už antitarybinę veiklą universiteto pašalintas. Nuo 1978 m. vėl studijavo universitete. 1981 m. baigė studijas, įsigydamas istoriko specialybę.

1972–1974 m. – buvo priverstas tarnauti TSRS kariuomenėje.

1975–1988 m. – dirbo draudimo agentu Marijampolės rajone, kaimo mokytoju.

Nuo 1976 m. – persikėlęs su žmona Nijole gyventi į Klaipėdą, dirbo Klaipėdos Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos istoriko ir archeologo pareigose.

1988–1990 m. – dirbo istoriku Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, vėliau direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams.

1988–1990 m. – aktyviai dalyvavo Sąjūdyje, buvo Klaipėdos Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotoju.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Trinyčių rinkiminėje apygardoje Nr. 40 (Klaipėdos miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narys, nuo 1991 m. balandžio 10 d. – Aukščiausios Tarybos  trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, nuo 1991 m. rugsėjo 16 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Centro frakcijos narys. 1991 m. lapkričio 21 d. – paskirtas Užsienio reikalų komisijos nariu. priklausė Sąjūdžio, vėliau Centro frakcijai.

1992 m. – įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, išrinktas partijos prezidiumo nariu.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Dirbo Užsienio reikalų komitete, vadovavo Lietuvos-Lenkijos parlamentinei grupei, taip pat buvo Lietuvos-Vokietijos parlamentinės grupės vicepirmininku.

1996 m. – suteiktas Nepaprastojo ir Įgaliotojo ministro diplomatinis rangas.

Nuo 1996 m. lapkričio mėn. – buvo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro patarėju.

1996–2001 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ukrainoje ir Moldovoje (1997–2001 m.).

2000–2001 m. – ambasadorius Gruzijoje su rezidencija Kijeve.

2001–2005 m. – Užsienio reikalų ministro patarėjas.

2005 m. gruodžio 5 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos Generaliniu konsulu Ženevoje (Šveicarija).

2007–2010 m. –Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Šveicarijoje. 2008 m. suteiktas diplomatinis Nepaprastojo ir Įgaliotojo ambasadoriaus rangas.

Kartu su Lenkijos ambasadoriumi Janu Widackiu parengė dokumentų rinkinį „Lietuvos-Lenkijos santykiai 1917–1994“. Parašė straipsnių Lietuvos istorijos, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos miesto istorijos ir kultūros klausimais. Vienas iš knygos „Jie valdo pasaulį“ bendraautoris. Parašė knygą „Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Demokratas, valstybininkas, diplomatas“ (2015m.). Bendradarbiauja Lietuvos spaudoje, rašydamas aktualiais Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimais.

1996 m. – apdovanotas Lenkijos Ordino „Už nuopelnus“ Kavalieriaus kryžiumi, Ukrainos kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo III laipsnio ordinu.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2003 m. vasario 19 d. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„1990 m. kovo 11 d. įsiminė kaip pakili, šventinė diena. Nebuvo jokių abejonių, kad Nepriklausomybę reikėjo paskelbti. Didžiausias krūvis bei atsakingiausias darbas, kiek žinau, teko Vytautui Landsbergiui, kurio autoritetas, bent daugeliui Sąjūdžio parlamentarų, tuo metu buvo didžiulis. Tačiau mažai kas įsivaizdavo, kaip realiai vyks faktinis Lietuvos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos. Parlamentinis darbas daugeliui iš mūsų buvo naujiena. Teko mokytis, pratintis prie politinio spektro įvairovės, suvokti palaipsniui atsirandančius partinius, grupinius net asmeninius deputatų interesus, kurie toli gražu ne visada buvo tapatūs daugelio Lietuvos ir kuriamos valstybės interesams. Labai blogą, net slegiantį įspūdį iš Aukščiausiosios Tarybos darbo paliko „raganų medžioklė“, nukreipta prieš politinius oponentus, netolerancija, peraugusi iki fanatiškos neapykantos.

Per dešimtį metų Lietuva padarė labai daug, stiprindama valstybines institucijas, įsitvirtindama tarptautiniame gyvenime, siekdama narystės Europos Sąjungoje. Lietuvos žmonės pamažu tampa laisvų piliečių bendruomene, kuriai dar sunku lygintis su Vakarų visuomenės pilietine branda, betgi kuri gerokai lenkia rytinius savo kaimynus. Vis dėlto yra daug nerimą keliančių reiškinių. Tai didžiulė socialinė diferenciacija, naujų Lietuvos turčių cinizmas ir arogancija kitų sluoksnių atžvilgiu. Lietuvos provincijos ir daugelio kaimo žmonių skurdas. Nepuoselėjamas ir daugeliui nežinomas solidarumo jausmas. Pernelyg sureikšmintas verslininkas ir per mažai įvertintas dirbantysis. Pinigo kulto atsiradimas. Silpnas profsąjunginis ir kooperatinis judėjimas, mokyklų ir ligoninių skurdas. Iš esmės nevykdoma smulkiojo verslo politika. Toleruojama neskaidri privatizacija, monopolijos, lietuviška oligarchija. Visa tai mus daro panašiais labiau į bananines Lotynų Amerikos šalis ir tolina nuo demokratinių Europos valstybių. Norisi tikėti, kad Lietuva ras jėgų pašalinti šiuos ir kitus skaudulius ir tapti pilnaverte, pasiturinčia, demokratine, solidaria Europos Sąjungos bendruomenės nare.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 175.