Kazimira Danutė PRUNSKIENĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė 

1943 m. vasario 26 d. – gimė Vasiuliškės kaime, Švenčionių rajone (Prano ir Onos Stankevičių šeimoje).

1949–1952 m. – mokėsi Kūrinių kaimo pradinėje mokykloje.

1952–1956 m. – mokėsi Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje mokykloje.

1956–1960 m. – Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija).

1958–1960 m. – dirbo Vilniaus lengvosios pramonės technikume sekretore-mašininke.

1960–1965 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas) Pramonės ekonomikos fakultete, įgijo ekonomistės specialybę.

1964–1965 m. – dirbo Vilniaus namų statybos kombinate ekonomiste.

1965–1986 m. – dirbo Vilniaus universitete asistente, vyresniąja dėstytoja, docente, Pramonės ekonomikos fakulteto prodekane, docente ir vyresniąja moksline bendradarbe.

1970–1971 m. – studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje.

1971 m. – Vilniaus universitete apgynė kandidato disertaciją „Konditerinių gaminių gamybos ir vartojimo problemos Lietuvoje“.

1986 m. – Estijos Mokslų akademijos ekonomikos institute apgynė daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Maisto ūkio struktūrinis-organizacinis tobulinimas: metodologija ir praktika“.

1986–1988 m. – Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja.

1988–1989 m. – dirbo Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos rektore.

1988 m. birželio 3 d. – išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė, viena populiariausių Sąjūdžio politikių – rinkimuose į Sąjūdžio Seimo tarybos narius surinko 192 balsus ir tik vienu balsu nusileido Romualdui Ozolui.

1989–1990 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja.

1989 m. – išrinkta TSRS liaudies deputate Šiaulių teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nare.

1990 m. kovo 4 d. – išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Verkių rinkiminėje apygardoje Nr. 5 (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 8 d. – pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybės Ministrė Pirmininkė. Nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui ruošti ir vykdyti pirmininkė, nuo 1990 m. birželio 5 d. – Lietuvos Respublikos įgaliota atstovė Baltijos valstybių taryboje. 1990 m. liepos11 d. – pavesta formuoti Valstybinę delegaciją tarpvalstybinėms Lietuvos Respublikos ir TSRS deryboms, 1990 m. rugpjūčio 21 d. – patvirtinta šios komisijos nare. 1991 m. vasario 5 d. – atleista iš Valstybinės delegacijos tarpvalstybinėms deryboms su TSRS, o 1991 m. vasario 14 – panaikintas įgaliojimas atstovauti Baltijos Valstybių Taryboje. Nuo 1991 m. vasario 18 d. – nuolatinės Ekonomikos komisijos narė.

1996–2008 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė. Dirbo Ekonomikos komitete. Buvo Nepriklausomos frakcijos seniūnė, Šeimos ir vaiko reikalų, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijų narė. Nuo 2000 m. dirbo Ekonomikos, socialinių reikalų ir darbo, Europos reikalų komitetuose. Buvo Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos pirmininkė, NATO reikalų komisijos narė, Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti narė. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcijos seniūnė. Nuo 2008 m. dirbo Informacinės visuomenės plėtros ir Užsienio reikalų komitetuose, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijoje. Seniūnų sueigos, Moterų parlamentinės grupės narė.

1996–2000 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė.

2002 m., 2004 m. ir 2009 m. – rinkimuose kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą.

2004 m. – laimėjo rinkimuose į Europos Parlamentą, tačiau mandato atsisakė, likdama dirbti Seime.

2004–2008 m. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrė.

2010–2014 m. – Lietuvos liaudies partijos pirmininkė.

2012 m. – po ištikusio insulto politiniame gyvenime nedalyvauja.

17 knygų ir brošiūrų, apie 1000 mokslinių ekonominių ir publicistinių straipsnių autorė. Daugelio tarptautinių kongresų, forumų, konferencijų dalyvė ir pranešėja.

1991 m. – Romoje įteiktas Minervos prizas už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę (Italija).

2000 m. vasario 11 d.– apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Apdovanota medaliu už ypatingus nuopelnus VFR – Nuopelnų ordino didžiuoju kryžiumi su žvaigžde, Kazachstano nepriklausomybės medaliu, „Petro Vileišio skulptūriniu portretu“ ir aukso medaliu. K. Prunskienei suteiktas UNICEF Garbės nario, LŽŪU garbės daktaro vardas.

PIRMOSIOS PREMJERĖS PRISIMINIMAI

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Nėra mano gyvenime konkrečios datos, kuri galėtų būti atskaitos tašku kelyje į politiką, į Kovo 11 - ąją, į ilgametį dalyvavimą Lietuvos valstybingumo atkūrime ir reformose. Sąlyginai išskirčiau šiame savo kelyje keletą etapų: profesinė-mokslinė ir praktinė branda, įskaitant stažuotes VFR (1982–1983 m., 1986 m., 1988 m.), habilituoto daktaro disertacijos parengimas Vakarų Europos patirties ir rinkos ekonomikos principų pagrindu, profesinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos politizavimas (1985–1988 m.), ekonominio savarankiškumo ir reformų idėjų ir koncepcijų puoselėjimas, dalyvavimas Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, I Sąjūdžio Taryboje, TSRS Liaudies kongrese ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos, opozicinis vicepremjerės darbas (1988–1990 m.), darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputate (1990–1992 m.) ir Ministrės Pirmininkės pareigose, vadovaujant pirmajai atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei. Per visus tuos metus parašyta šimtai straipsnių, pasakyta šimtai pranešimų, įsijausta į naujo valstybingumo tapsmą, susilieta su juo, išgyventa nemažai pergalių džiaugsmo, persekiojimų ir praradimų skausmo. Likimas lėmė, kad į politinę veiklą ir valstybinį darbą neatėjau tuščia galva ir rankomis, neatsidūriau čia per kieno nors malonę. Sunku net įsivaizduoti, kaip man būtų pavykę kalbėti Maskvos ir tarptautinėse tribūnose, įrodinėjant reformų esmę ir jų reikalingumą, Nepriklausomos Lietuvos ekonominį gyvybingumą ir perspektyvumą, vadovauti pirmiems reformos žingsniams, jeigu būčiau eilinė diplomuota ekonomistė, nepraėjusi įvairiapusiško pasirengimo: teorinio ir praktinio, vietinio ir tarptautinio. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimams 1990 m. neteko ruoštis kažkaip ypatingai. Tuo metu dirbau vicepremjere ir praktiškai diena iš dienos perėmiau iš jau atsipalaiduojančios ir bejėgiškos senosios Vyriausybės vadovavimo iniciatyvą.

Sąjūdžio vyrai pasirūpino, kad man atitektų labai nelengva Vilniaus (Verkių) apygarda, kur lietuviai tesudarė tik apie 25%, o su manimi konkuravo net 6 vyrai. Susirinkus tik ką išrinktiems deputatams, nustebino tai, kad didžioji jų dalis man buvo niekada nematyta. Paskui supratau, kad tuo pasirūpino tie, kurių svarbiausias rūpestis buvo suburti sau palankius ir paklusnius asmenis, tapusius naujosios balsavimo mašinos sraigteliais ir vadų valios vykdytojais.

Kovo 11 d. tapo lemtinga data Lietuvos valstybės istorijoje. Didžiulį džiaugsmą ir susijaudinimą išgyveno visa Lietuva, viso pasaulio lietuviai, mūsų sprendimus stebėjo išorinis pasaulis. Niekas negalėjo būti visiškai tikras, kad pavyks pereiti visus išbandymus, išvengti didelių aukų ar net susinaikinimo, kurį šiandien, deja, matome Čečėnijoje, buvusios Jugoslavijos regionuose. Mes prisiėmėme atsakomybę prieš tautą, prieš pasaulį ir pasiekėme tikslą, nors ir nepavyko išvengti žmonių aukų, nors patyrėme didžiulius materialinius ir dvasinius nuostolius.

Mano tapimas pirmąja premjere tiek žmonėms, tiek man pačiai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Teko tik pereiti į kitą kabinetą, nes darbus aš jau buvau nuo 1989 m. liepos kaip vicepremjerė palaipsniui perėmusi. Nebuvo nei dienos gaišaties aiškinantis, ką reikia daryti; tęsėme jau pradėtus reformų projektus, muitinių steigimą, bendrų įmonių su Vakarų valstybėmis kūrimą, lito spausdinimo rengimą, tiesioginių prekybinių ryšių su buvusiomis TSRS respublikomis, aplenkiant TSRS centrinę valdžią, formavimą (mes tai darėme pirmieji), įmonių perėmimą, funkcijų ir valstybės turto valdymo pasiskirstymą tarp Vyriausybės ir savivaldybių ir daugybę kitų svarbių valstybingumo atkūrimui ir sistemos transformavimui būtinų darbų.

Pirmoji Vyriausybė buvo suformuota iš Sąjūdžio (apie 2/3) ir LKP (apie1/3). Dalis ministrų nepriklausė jokiai politinei grupei ir buvo pakviesti kaip geriausiai tą ar kitą sritį išmanantys ir patyrę profesionalai. Praėjus 10-čiai metų pagal „Veido“ (1999 m. gruodžio mėn.) tarp politologų atliktus tyrimus, pirmoji Vyriausybė pagaliau tapo pripažinta kompetentingiausia.

Pirmajai Vyriausybei teko vienu metu vykdyti net trijų krypčių reformas:

1. Atskirti ir perimti savo ūkį iš TSRS, suformuoti pirmąsias daugelio ūkio šakų valstybinio valdymo struktūras;

2. Sukurti ir įgyvendinti planinės centralizuotos ekonomikos transformavimo į socialinę rinkos ekonomiką strategiją. Vyriausybės parengta programa numatė keturis reformų etapus 7- erių metų laikotarpiui. Programos priėmimui priešinosi Vyriausybės oponentai iš V. Čepaičio vadovaujamo Sąjūdžio deputatų klubo, kaip netruko paaiškėti puoselėję tikslą perimti Vyriausybę, propagavę šoko terapiją, pažadus įgyvendinti reformas per 1.5 metų, priugdant BVP po 20% kasmet ir t.t. Daugeliui Aukščiausiosios Tarybos narių labiau patiko girdėti kalbas apie ekonominius „stebuklus“ nei rengtis nuosekliems ir ilgamečiams reformų darbams.

3. Iš esmės pakeisti ekonominių ryšių kryptis, partnerius ir mechanizmus. Sutraukius centralizuoto planavimo ir resursų skirstymo per TSRS centrines institucijas saitus, reikėjo pasirūpinti tiesiogine partneryste su tiekėjais ir pirkėjais. Mus užklupusi, nuo 1990 balandžio 18 d. iki birželio 30 d. trukusi ekonominė blokada buvo rimtas Vyriausybės potencialo išbandymas, jį atlaikę nuvertinome blokados sukeltus sunkumus, tarytum jų nė nebūtų buvę. 1991 sausio 8 d. pirmosios Vyriausybės atsistatydinimas buvo iššauktas ne vien radikalių kairiųjų (ypač „Jedinstvo“) ir radikalių dešiniųjų prie Aukščiausiosios Tarybos sukelto triukšmo, bet ir dėl pastangų kai kurių Aukščiausiosios Tarybos vadovų bei deputatų grupelių, suinteresuotų Vyriausybės perėmimu, arba tiesiog griovimo ir valdžios destabilizavimo siekiu. Tai nebuvo Vyriausybės narių patirtas asmeninis nuostolis. Problema kur kas gilesnė, nes būtent tai pralaužė Lietuvos valdžios stabilumą ir sudarė palankesnes prielaidas agresyvių jėgų pastangoms niokoti mus iš vidaus ir išorės; nuvertino ir valdžios profesionalumą.1991–1992 m. dirbau Aukščiausiojoje Taryboje eiline deputate, buvau blokuojama, šmeižiama ir persekiojama, įskaitant sąmoningus gandus, kad neva sava valia išvažiavusi pas M. Gorbačiovą pakviesti OMON'o, pabėgusi į Šveicariją, apkaltinimą bendradarbiavus su KGB, įvairiai kenkiant Lietuvai ir pan.

Mano svarbiausia moralinė-psichologinė atsvara šiam smurtui buvo daugelio pažįstamų ir nepažįstamų asmenų solidarumas, nauja partnerystė su nevyriausybinių organizacijų veikla ir šimtai aukšto rango asmenų ir organizacijų kvietimų į tarptautines konferencijas įvairiose šalyse ir įvairiomis temomis, man asmeniškai organizuoti autoriniai vakarai, pranešimai politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis temomis. Daugybė mano 1988–1993 m. inicijuotų paramos akcijų, mokslinių mainų, verslo ryšių ir humanitarinių, kultūrinių programų tebeveikia iki šiol. Apie 1988–1995 m. laikotarpio įvykių vertinimus ir apie savo veiklą esu parašiusi keletą knygų.

Praėjus dešimčiai metų, vieni faktai praranda savo svarbumą, kai kurie kiti įgyja naują, anksčiau nesuvoktą prasmę, kitokį vertinimą. Lietuvos laisvės kelias gan prieštaringas, pilnas duobių ir klystkelių. Galbūt vėlesnės kartos, istorikai, analitikai objektyviau įvertins tų procesų pobūdį, juos veikiančias jėgas ir jų vaidmenį. Iš patyrimo, iš nusivylimo ir klaidų būtų gerai, kad pasimokytume, siekdami savo valstybę kurti ir stiprinti. Šito galime tikėtis tik konsolidavę tautos sveikąsias kuriamąsias jėgas, kurios kol kas savo galimybių deramai nepanaudoja ir savo visavertės misijos vis dar neatlieka, užleisdamos pozicijas paviršutiniškumui, nekompetencijai, cinizmui, savanaudiškumui.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 181–182.