Liudvikas Narcizas RASIMAVIČIUS (1938 12 22–2023 09 13)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1938 m. gruodžio 22 d. – gimė Alytaus mieste.

1956 m. – baigė Prienų vidurinę mokyklą (dabar – Prienų „Žiburio“ gimnazija).

1957–1962 m. – studijavo teisę Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas).

1962 m. – dirbo Šakių rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi.

1962–1969 m. – buvo Lietuvos advokatų kolegijos nariu, Klaipėdos miesto juridinės konsultacijos advokatu.

1969–1974 m. – dirbo Palangos miesto liaudies teismo pirmininku.

1974–1979 m. – dirbo darbininku.

nuo 1979 m. – Lietuvos advokatų kolegijos narys, Klaipėdos miesto juridinės konsultacijos advokatas.

1988–1989 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Palangos miesto tarybos, vėliau Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas. Lietuvos darbininkų sąjungos narys.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kuršių rinkiminėje apygardoje Nr. 39 (Klaipėdos mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Teisinės sistemos komisijos ir Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys. Nuo 1990 m. birželio 22 d. – Politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nuosavybės klausimams spręsti komisijos narys, nuo 1990 m. liepos 19 d. – Lietuvos Respublikos parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms su Rusijos TFSR narys. 1990 m. rugsėjo 4 d. – paskirtas Aukščiausios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos nariu. Nuo 1990 m. gruodžio 28 d. –Tarpparlamentinės darbo komisijos Lietuvos, Estijos ir Latvijos Respublikų Aukščiausiųjų Tarybų bendradarbiavimo principams parengti narys, 1991 m. sausio 14 d. – paskirtas į darbo grupę Aukščiausiosios Tarybos kreipimuisi į Lietuvos žmones dėl iš tarybinės armijos pasitraukusių kariškių projektui parengti. Nuo 1991 m. gegužės 9 d. – Aukščiausios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys. 1991 m. liepos 24 d. – patvirtintas į Lietuvos Respublikos oficialiąją delegaciją į Maskvą, pasirašyti Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys.

1991 m. lapkričio 12 d. – paskirtas į Teisinės sistemos komisiją, 1991 m. lapkričio 27 d. – paskirtas į darbo grupę desovietizacijos įstatymo projektui parengti. Nuo 1991 m. gruodžio 10 d. – dirbo Laikinojoje komisijoje Konstitucijos projektui parengti. 1992 m. kovo 24 d. – paskirtas į komisiją, Sovietų Sąjungos karinių dalinių neteisėtos prekybos ginklais faktams tirti. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.

1992–2003 m. – dirbo advokatu Klaipėdoje.

Šiuo metu pensijoje, konsultuoja teisės klausimais. Bendradarbiauja Lietuvos Respublikos spaudoje.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2021 m. liepos 28 d. – už reikšmingą indėlį rengiant 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, šios sutarties sudarymo 30-mečio proga, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2023 m. rugsėjo 13 d. – mirė. Palaidotas Palangos miesto senose kapinėse.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Esu dėkingas likimui, kad mokyklos suole mane mokė dar Nepriklausomos Lietuvos mokytojai. Neprisimenu nei vieno jų, kuris nebūtų – kas atviriau, kas atsargiau – skiepijęs mums Tėvynės meilės, nebūtų pergyvenęs dėl okupacijos ir skaudžių jos padarinių tautai. Vėliau panašiai elgėsi ir daugelis Universiteto profesorių bei dėstytojų.

Savo akimis mačiau išniekintus partizanų kūnus Kalvarijos miestelio aikštėje, su gyvais kalbėjausi Sūsninkų kaime, stebėjau žuvusių mūšyje su partizanais rusų baudėjų laidotuves Marijampolės mokytojų seminarijos sodelyje, sudegintus jų benzovežius Prienų šile. Mačiau, kaip vežė į Sibirą Suvalkijos ūkininkus, kaip į jų tvartus buvo suvaromi jau kolchozų galvijai – o „kolūkiečiai“ dar ilgai eidavo ieškoti bendroje bandoje savo karvutės ir suradę su ašaromis akyse ją glostydavo… Kaip kaimo žmonės dar ne vienerius metus negalėjo priprasti prie okupantų įvesto „Maskvos laiko“, jų namuose laikrodžiai vis dar rodė Nepriklausomos Lietuvos valandas. Visa tai giliai įsirėžė į sąmonę ir sąžinę, ir jau niekad nebeapleido mintys, jog būtina nusikratyti okupacijos ir atstatyti Nepriklausomybę. Taigi, kelias į Kovo 11-ąją man prasidėjo labai seniai, o savo rinkiminėje programoje atvirai ir be išlygų deklaravau, kad būdamas išrinktas pirmiausia sieksiu Nepriklausomybės atstatymo. Tame mane palaikė bei rėmė ir visa mano šeima, visur mane lydėjusi. Ačiū jiems.

Kovo vienuoliktąją įtampa Seimo rūmuose buvo didžiulė. Iš visų kampų girdėjai agitaciją, dažniau prislopintą, bet kartais ir brutaliai atvirą, – jog jokiu būdu nereikia skelbti Nepriklausomybės atstatymo! Pats balsavimas dėl Akto ir jo paskelbimas tada man kažkodėl didesnio emocinio įspūdžio nepadarė; tik dabar, žiūrėdamas to vakaro vaizdo įrašus, pajuntu jaudulį. Ir, beje, pagalvoju: kur dabar tasai virš prezidiumo kabojęs LSSR „herbas“? Ar jis kartais vis dar nesislepia po jį tada uždengusiu gobelenu su Vyčiu? O gal kas nors jį saugo kur palėpėje – kol vėl prireiks?… Juk šiandien karta, išaugusi „brandžiame socializme“, neturinti imuniteto rusiškajam imperializmui (nes nematė jo Lietuvon ateinant), yra pačiame jėgų žydėjime – ir ne vienas šitokių imunodeficito viruso nešiotojų tebetrokšta sau valdžios bet kuria kaina.

Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau įvairius darbus. Vienu svarbiausių laikyčiau prisidėjimą rengiant dvišalę tarpvalstybinę sutartį su Rusijos Federacija 1990–1991 m. ir užmezgant kontaktus su B. Jelcinu. Ši sutartis, paskui pasirašyta mūsų valstybinės delegacijos, neabejotinai prisidėjo prie M. Gorbačiovo, nuolat grasinusio sugrąžinti Lietuvą į SSRS, griūties. Pamenu, kaip mes su kapitonu J. Karveliu, likę Maskvoje laukti atvykstant mūsiškės delegacijos (ir veik visą naktį „lesinėję“ korektūros klaidas iš atstovybėje spausdinamo galutinio sutarties teksto), pasiekėme, kad didžiosios „deržavos“, beje, oficialiai dar SSRS, sostinės aerouoste 1991 m. liepos 29 rytą – pirmą kartą po 1940 m. būtų iškelta Lietuvos trispalvė. Tos dienos tikrai vertos atskiro apmąstymo ir aprašymo.

Į 1992 metų Seimo rinkimus nesibalotiravau tikėdamas, kad jame susirinks neabejotina ir tvirta Nepriklausomybės augintojų dauguma, tad man ir daugeliui bendražygių beliks vien iš tolo stebėti – ir pagal išgales remti – jų darbą. Suklydome…

Nežiūrint daugybės išimčių, tenka su gailesčiu ir nuoskauda pripažinti faktą, kad šiandieninių keturiasdešimtmečių-penkiasdešimtmečių elgesys nėra vien kartų problema. Kiek savanaudiškumo, melo, Respublikos interesų nepaisymo, ar net atviros paniekos, neapykantos jos nepriklausomybei! Visi, sako, blogi, tik ne mes. O kas gi darbuojasi teisėsaugoje, žiniasklaidoje, muitinėse, ministerijose, visuose biurokratų knibždynuose, jei ne jie patys, jų giminaičiai arba „klasiokai“? Gerai, kad šių dienų trisdešimtmečiai daugumoje visai kitokie – tarp jų jau matai daug tikrų valstybės piliečių. Tai guodžia.

Neprapulsime!“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 189–190.