Kęstutis RIMKUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1953 m. balandžio 12 d. – gimė Preikapės kaime, Kėdainių rajone.

1961–1972 m. – mokėsi Pernaravos vidurinėje mokykloje (Kėdainių r.).

1972–1977 m. – studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar –Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademijos) Agronomijos fakultete, įgijo mokslinio agronomo specialybę.

1977–1978 m. – dirbo Kėdainių rajono „Šušvės“ kolūkyje vyriausiuoju agronomu.

1978–1980 m. – dirbo Kėdainių rajono Meironiškių kolūkyje vyriausiuoju agronomu.

1979–1989 m. – TSKP (LKP) narys, nuo 1989 m. gruodžio mėn. – savarankiškos Lietuvos komunistų partijos narys, nuo 1990 m. – Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, šios partijos tarybos narys.

1981–1983 m. – Šiaulių rajono „Tarybinės žemės“ kolūkyje pirmininko pavaduotoju.

1983–1986 m. – Radviliškio rajono „Komunaro“ kolūkyje pirmininko pavaduotoju.

Nuo 1987 m. – Radviliškio rajono Pociūnėlių kolūkio pirmininku.

1990 m. kovo 8 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šeduvos rinkiminėje apygardoje Nr. 90 (Radviliškio raj.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d. – buvo Mandatų komisijos narys, nuo 1990 m. kovo 20 d. – paskirtas nuolatinės Agrarinės komisijos nariu. 1991 m. birželio 13 d. – 1991 m. liepos 23 d. – Aukščiausios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo grupės narys. 1991 m. lapkričio 28 d. – patvirtintas į nuolatinę Biudžeto komisiją.

Nuo 1996 m. – priklauso Lietuvos ūkininkų sąjungai.

1997 m. – tapo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir valdybos narys.

1993–1998 m. – Pašalių bendrovės vadovas (Radviliškio raj.).

Nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys.

Nuo 1998 m. – ūkininkauja savo ūkyje Pociūnėlių gyvenvietėje.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas buvo daugelio žmonių noras. Tai rodo 1988 m. įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui dalyvavimas jo organizuotuose renginiuose, 1989-ųjų Baltijos kelias ir kt. Nepaprastas žmonių dvasinis pakilimas, aktyvumas, tikėjimas ir pasitikėjimas, vienybė – tai ką šiandien prisimename su didele nostalgija. 1989 m. gruodžio mėnesį įvykęs LKP atsiskyrimas nuo TSKP buvo tarsi Lietuvos nepriklausomybės repeticija. 1990 m. Kovo 11-ąją daugumai deputatų net nekilo abejonių kaip balsuoti, tai rodo rezultatai. Didžioji dauguma šalies gyventojų tikėjosi, kad atgavus nepriklausomybę išnyks nepasitikėjimas, baimė, bus galima laisvai reikšti savo mintis, turėti savo nuomonę, spartės ekonominė ir socialinė pažanga, bus sudarytos sąlygos mokslo ir kultūros klestėjimui. Žmonės, kurie Atkuriamajame Seime sudarė aiškią daugumą, buvo pilni kilniausių siekių ir pažadų.

Labai gaila, kad nebuvo išvengta klaidų ekonomikoje, bet blogiausia buvo supriešinti žmonės, pasėta nepasitikėjimo, nesantaikos sėkla. Man, kaip žemdirbiui, skaudu, kad į prašymus neskubėti griauti žemės ūkio, nepalikti likimo valiai kaimo žmonių buvo nekreipiama dėmesio. Per stebėtinai trumpą laiką buvo sugriautas žemės ūkis, pramonė, socialinė sfera, švietimas. Mano visas gyvenimas susietas su kaimu, todėl pats didžiausias širdies skausmas matant tokį šiandieninį kaimą po dešimties nepriklausomybės metų. Valdančioji partija, nesiskaitydama su žemdirbių nuomone, siekė viską griauti, kas sukurta per daugelį metų.

Vietoj to, kad būtų ieškoma naujų prekybos partnerių ir toliau būtų stiprinami esami prekybos ryšiai, atsisakyta ryšių su Rytų regionu. Tuo tarpu dėl besaikio brangimo, mokesčių didėjimo susidarė didelis kainų skirtumas. Prekės, pagamintos Lietuvos žemės ūkyje, pasirodė visiškai nereikalingos Vakarams dėl ten esančios perprodukcijos. Šiandien pjauname tą derlių, kurį pasėjo politikai, nesiskaitydami su kitų žmonių nuomone, siekė ne susitarimo, o nesantaikos ir pykčio. Valdančioji konservatorių partija nesudaro sąlygų normaliai gyventi ir dirbti Lietuvos kaime.

Kad ir kaip bebūtų sunku, žmonės kiek pajėgia stengiasi kaip nors pragyventi ir tiki, kad 2000-aisiais metais padėtis pradės nors kiek gerėti. Reikia nustoti pyktis ir visiems kartu kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi kiekvienam ir būtų šventi žodžiai Tėvynė Lietuva.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 197–198.