Kazimieras SAJA

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1932 m. birželio 27 d. – gimė Skėrių kaime, Pasvalio rajone.

1943m.  – baigė Paukštakių pradinę mokyklą.

1948–1952 m. – mokėsi agronomijos Klaipėdos žemės ūkio technikume.

1952–1954 m. – studijavo Klaipėdos mokytojų institute, įgijo gamtos ir geografijos mokytojo kvalifikaciją. 

1958 m. – baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją.    

Nuo 1956 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dramaturgas, prozininkas, Žemaitės premijos, J. Grušo premijos, K. Kubilinsko premijos, M. Valančiaus premijos laureatas.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Smėlių rinkiminėje apygardoje Nr. 119 (Ukmergės rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.  1990 m. kovo 14 d. – paskirtas į Laikinąją Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos komisiją dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo. Nuo 1990 m. kovo  20 d. – nuolatinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – „Lietuvos aido“ redakcinės kolegijos narys, nuo 1991 m. sausio 14 d. – darbo grupės Aukščiausios Tarybos kreipimosi į Lietuvos žmones dėl iš tarybinės armijos pasitraukusių kariškių projektui parengti narys,  nuo 1991 m. birželio  13  d. – Aukščiausios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo grupės narys.

1993 m. – įstojo į TS(LK).

1996 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, pasisako politiniais, socialiniais, etikos ir kitais svarbiais klausimais. Kartu su kitais Lietuvos kultūros žmonėmis yra pasirašęs eilę komentarų ir priekaištų, skirtų Lietuvos Respublikos oficialioms institucijoms.

2004 m. – pasitraukė iš Lietuvos rašytojų sąjungos, protestuodamas prieš V. Petkevičiaus šmeižtus knygoje „Durnių laivas“.  Yra išleidęs keliolika prozos knygų vaikams ir suaugusiems: „Klumpės“, „Už nevarstomų durų“, „Būrimas obuolių sėklom“, „Klaidžiojimas“, „Po to, kai jie pavirto medžiais“, „Pasakysiu kaip draugui“ ir kt. Už apysaką mažiesiems skaitytojams „Ei, slėpkitės!“ 1972 m. paskirta Valstybinė premija.  Kūrinių – „Stulpininkas“, „Lazdos išradimas“, „Rasi rasoj rasi“ (1999 m.), „Nebaigtas žmogus“ (2003 m.), „...kurio niekas nemylėjo“ (2005 m.), „Tas, kuris“ (2007 m.), „Niekam nenusileisiu“ (2008 m.) ir kitų autorius. Kazimiero Sajos premijos įsteigėjas. Lietuvos teatruose pastatyta apie 20 K. Sajos scenos veikalų: „Septynios ožkenos“, „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, „Pranašas Jona“, „Maniakas“, „Gaidžio pentinai“, „Poliglotas“, „Abstinentas“, „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“, „Surūdijęs vanduo“ ir kt.

1998 m. birželio 30 d. –  už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio  Gedimino ordino riterio kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

ŽODŽIAI Į SIELĄ

„…Iš ankstyvos vaikystės prisimenu vieną atsitikimą – prisimenu ir iki šiol graužiuos, kaip aš uždaviau širdį motinai.

Ji kažkur labai ilgam išėjo nuo ankstyvo ryto, o aš likau vienui vienas. Išalkau, pasidarė baisu, prarėkiau gerklę, o jos vis nėr. Pagaliau parėjo, duonos kepalu nešina. Aš vėl paleidau dūdas, trypiau kojomis ir gal net puoliau, iškėlęs kumštelius... Mama priglaudė mane prie krūtinės šalia duonos kepalo ir meiliai ramindama norėjo atriekti man kriaukšlelę duonos. O aš bespurdėdamas net nepajutau, kaip medkotis peilis užkliudė man kaktą. Pasipylė kraujas.

Atsimenu, kaip mama susigraudindavo, verkdavo palietus mano randą virš kairiojo antakio, o aš jį iki šiol nešioju kaip gimtąją nuodėmę, darosi liūdna, kai aplinkui girdžiu tik DUOK! DUOK! DUOK! Tam davei, tam davei, o mane nuskriaudei! Kaip neišmanėliai, kaip pienburniai draskome nelaisvės vargų iškamuotą savo Motiną Lietuvą. Negi tik tada pajusim sąžinės graužimą, kai Jos nebeteksim? Kartais atrodo, kad virš mūsų tvyro kažkokia ir racionali jėga – vienu metu galbūt siunčiama To, kurį garbinam, kitu metu net nepajuntam, jog esame gundomi jau kitokios jėgos. Kaip košmariškame sapne. Tad kaip čia mums viens kitą pažadinus, kad mes vėl pasijustume broliais? Kad mumyse vėl sualmėtų už visas brangenybes brangesnis vidinio džiaugsmo šaltinis.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 205–206.