Česlovas Vytautas STANKEVIČIUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1937 m. vasario 27 d. – gimė Šeštinių kaime, Vilkaviškio rajone.

Nuo 1945 m. – mokėsi Dailučių pradinėje mokykloje.

1952 m. – baigė Alvito septynmetę mokyklą (Vilkaviškio r.).

1952–1956 m. – mokėsi Kauno politechnikume (dabar – Kauno technikos kolegija), įgijo statybos techniko profesiją.

1956–1959 m. –  tarnavo TSRS kariuomenėje.

1959–1974 m. – dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale: grupės vadovu, vadovaujančiu konstruktoriumi, vyriausiuoju specialistu konstruktoriumi, techninio skyriaus viršininku.

1965 m. – baigė Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultetą, įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją.

1974–1990 m. – Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo (vėliau Kauno miestų statybos projektavimo instituto) vyriausiasis inžinierius.

1974–1989 m. – TSKP (Lietuvos komunistų partijos) narys, 1989 m. iš LKP pasitraukė.

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys.

1988 m. birželio 10 d. – Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Muravos rinkiminėje apygardoje Nr. 29 (Kauno mieste).

1990 m. kovo 3 d. – 1990 m. kovo 9 d. – buvo į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio deputatų, rengusių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo teisinių dokumentų rinkinį, darbo grupės narys.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotoju. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys. 1990 m. liepos 19 d. – patvirtintas Lietuvos Respublikos parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms su Rusijos TFSR pirmininku, nuo 1990 m. lapkričio 7 d. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupės narys, nuo 1990 m. gruodžio 28 d. – Laikinosios ekonomikos reformos komisijos narys. 1991 m. liepos 24 d. – patvirtintas Lietuvos Respublikos oficialios delegacijos į Maskvą pasirašyti Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (1991 m. liepos 29 d.) nariu. Nuo  1991 m. gruodžio 21 d. – Aukščiausios Tarybos  delegacijos Šiaurės Atlanto Asamblėjos seminare vadovas. 1990–1991 m. – Valstybinės derybų delegacijos su TSRS narys, 1990–1992 m. Lietuvos valstybinės delegacijos Baltijos Taryboje nuolatinis narys, 1991–1992 m. Lietuvos parlamentinės delegacijos Šiaurės Atlanto asamblėjoje vadovas. 1991–1992 m. Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos vadovas. Vadovavo deryboms dėl Lietuvos ir Rusijos valstybinių santykių pagrindų sutarties ir deryboms dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. 1992 m. sausio 20 d. – paskirtas koordinuoti ir organizuoti Biudžeto komisijos darbą.

1992 m. – suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus diplomatinis rangas.

1992–1993 m. – dirbo specialiųjų misijų ambasadoriumi Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijoje.

1993–1996 m. – dirbo Krikščionių demokratų frakcijos Lietuvos Respublikos Seime patarėju.

1994–1996 m. – Nacionalinių saugumo pagrindų įstatymo rengimo parlamentinės grupės narys.

1996–2000 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys.

1996 m. gruodžio mėn. – 2000 m. gruodžio mėn. – aštuntosios, devintosios ir dešimtosios vyriausybių Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras.

2000 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

2001 m. birželio 27 d. – 2005 m. lapkričio mėn. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Norvegijos karalystėje.

2005–2008 m. – dirbo užsienio reikalų ministro patarėju. Aktyviai dalyvavo rengiant Nacionalinės energetikos strategijos projektą.

2008–2012 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, 2008 m.  lapkričio 18 d. – 2012 m. lapkričio 16 d.  – Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys, Seniūnų sueigos narys, nuo 2008 m. – Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

10 metų nepriklausęs jokiai partijai, 1999 m. įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. 2008 m. partijai susijungus su Tėvynės Sąjunga, tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu, išrinktas Politikos komiteto pirmininko pavaduotoju.

Yra parašęs knygas: „Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių saugumo stiprinimas 1992–1994 m. ir ateities gairės“ (anglų k., 1996 m.), 2002 m. – „Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos“, 2013 m. – „Sudėtingas Lietuvos derybų su Maskva kelias 1990–1992 metais“.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2000 m. vasario 11 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi.

2007 m. – apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Už nuopelnus diplomatinei tarnybai“.

ĮAMŽINTOS DATOS VEDINI…

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„...Kur ir kokį kelio galą mes jau nukeliavome?

Kasmet Kovo 11-ąją iš vis tolimesnio istorinio atstumo žvelgdami į lemtinguosius 1990-uosius ir Lietuvos nueitą kelią, galime dėkoti Dievui, kad siekiant nepriklausomybės pavyko išvengti lemtingų klaidų. O tada niekas iš anksto negalėjo pasakyti, kaip išsispręs „persitvarkančios“ imperijos, besistengiančios žūtbūt primesti Lietuvai naujus priklausomybės pančius, ir iš jos priespaudos besivaduojančios lietuvių tautos tikslų sankirta. Laimėjęs laisvus rinkimus Sąjūdis nebuvo apsaugotas nei nuo tiesioginių imperijos pinklių, nei nuo savų klaidintojų.

Vis menu Algirdo Saudargo žodžius, pasakytus 1994 metais Seime, minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kad Kovo 11-osios galėjo ir nebūti, kad jos sprendimai galėjo būti kitokie, galėjo būti priimti vėliau ar net visai atšaukti. Ir iš tikrųjų – galėjo būti visaip. Antai, tuomet savo dienas bebaigianti okupacinė Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba paskubėjo paspęsti spąstus nepriklausomybei, savo 1990 metų vasario 7 dieną priimtu nutarimu numatydama „pasiūlyti Sovietų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo“. Tai reiškė, kad nepriklausomybę numatyta padaryti derybų objektu. Tokios derybos būtų turėję jau teisėtu būdu nuvesti Lietuvą į vadinamąją atnaujintą SSRS, iš kurios neišstojimo „mechanizmas“ Maskvoje jau irgi buvo parengtas.

Tačiau Vytauto Landsbergio įžvalgumo ir atkaklumo dėka laisvai išrinkto Lietuvos parlamento pirmasis posėdis buvo sušauktas neatidėliojant ir Sąjūdžio deputatų parengti nepriklausomybės dokumentai priimti dar tą patį vakarą. Gerai pamenu, kai Kovo 11-osios išvakarėse Sąjūdžio atstovų susitikime su mums oponavusios partijos lyderiais pastarieji atvirai sakė: „Mes nepritariame jums ir jūsų parengtiems dokumentams, tačiau balsuosime „už“. Tad prieš Kovo 11-osios dokumentus nebalsavo nė vienas iš tautos išrinktų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narių.

Kaip ir mūsų pirmtakai 1920 metų derybose, taip ir mūsų dienų valstybininkai po Kovo 11-osios vadovavosi principine nuostata, jog NEPRIKLAUSOMYBĖ NEGALI BŪTI DERYBŲ OBJEKTAS. Kovo 11-osios dokumentai šią nuostatą įtvirtino kartu su VALSTYBĖS TĘSTINUMO principu. Po Nepriklausomybės atkūrimo Maskva, naudodama energetinę blokadą bei kitokiais būdais stengėsi priversti Lietuvą sustabdyti Kovo 11-osios Akto veikimą ir įvelti ją į derybas dėl nepriklausomybės. Tačiau tvirtas šių nuostatų laikymasis jau grindė kelią į Nepriklausomos Lietuvos tarptautinį pripažinimą. Jos buvo tvirta teisinė atrama daugiau nei porą metų trukusiose derybose su Maskva dėl abiejų valstybių tarpusavio santykių sureguliavimo ir okupacinės kariuomenės pasitraukimo tvarkos. Kovo 11-osios Aktas ir kiti dokumentai, be išlygų įtvirtinę Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir tęstinumą, paneigė ir visas oponentų spekuliacijas apie tariamai buvusį Lietuvos SSR valstybingumą ir lietuviškos okupacinės administracijos legalumą.

Dabar matome, kiek daug metų teko Kovo 11-osios slenkstį peržengusiai Lietuvai valytis nuo okupacinių liekanų, vaduotis iš nomenklatūrinių grupuočių interesų ir sovietinio gyvenimo stereotipų. Jei po Kovo 11-ąją priimtų sprendimų tam tikros jėgos Lietuvoje neslėpdamos įniršio šaukė apie „istorinę klaidą“, kurią paskui dar ilgai ir įvairiais būdais mėgino „taisyti“, tai dabar jau niekas nedrįsta tiesiogiai užsipulti tų sprendimų. Tačiau jų rengimui ir įgyvendinimui labai įžvalgiai vadovavęs Vytautas Landsbergis ir šiandien tebėra aršiai užsipuldinėjamas, begėdiškai šmeižiamas ir užgauliojamas.

Kovo 11 visiems atvėrė galimybę sutartinai kibti į atkurtos valstybės stiprinimo darbą, siekiant ne kuo daugiau pasisemti, bet kuo daugiau įpilti į Lietuvos aruodą. Tokią pat galimybę Kovo 11 suteikė ir mums, kurie praeityje priklausėme kompartijai ir buvome tapę kolaborantais. Kartu mums teko ir ypatinga pareiga – nuoširdžiu darbu atsilyginti Lietuvai už savo praeities klystkelius. Jei Kovo 11 pradėtą darbą būtume visi išvien ir nesavanaudiškai dirbę, Lietuva šiandien būtų daug stipresnė.

Daug praeities duobių tebėra Kovo 11 kelyje ir daug negerovių laisvoje Lietuvoje. Tačiau esu įsitikinęs, kad sunkiausia prieš dešimtmetį pasirinkto kelio dalis, nors ir klumpant, jau nueita ir Lietuva nebeilgai trukus galutinai išsivaduos iš praeities klampynės, o jos ateitis bus graži ir saugi. Esu dėkingas Dievui ir žmonėms, kad leido ir man prie valstybės atkūrimo darbų pagal išgales nors truputį prisidėti.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 216.