Rimvydas Raimondas SURVILA

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1939 m. gruodžio 5 d. – gimė Šiauliuose.

1946–1949 m. – mokėsi Šiaulių pradinėje mokykloje.

1949 m. kovo 29 d. – su šeima ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Rusijos TFSR).

1949–1956 m. – gyveno tremtyje.

1956–1959 m. – mokėsi Šiaulių technikume.

1959–1964 m. – studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, įgijo zootechniko specialybę.

1979–1982  m. – neakivaizdžiai studijavo aspirantūroje.

1983 m. gegužės 6 d. – Estijos A. Melderio gyvulininkystės ir veterinarijos mokslo tyrimų institute apgynė agrarinių mokslų kandidatinę disertaciją „Vištų dedeklių efektyvaus panaudojimo laikotarpio prailginimas paankstinus jų lytinį subrendimą“.

1964–1990 m. – dirbo Trakų rajono ūkiuose fermos vedėju, zootechniku, Trakų rajono žemės ūkio valdybos vyriausiuoju zootechniku, Vievio paukštyno vyriausiuoju zootechniku, šio paukštyno direktoriumi.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Trakų rajono tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio Trakų rajono tarybos pirmininkas, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio tarybos narys.

1990 m. kovo 8 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Trakų rinkiminėje apygardoje Nr. 139.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d.  – patvirtintas Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos nariu ir nuolatinės  Agrarinės komisijos nariu (komisijoje dirbo iki 1991 m. vasario 28 d.). Nuo 1990 m. gegužės 4 d. – paskirtas Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos pirmininku, nuo 1990 m. liepos 6 d. –Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti pirmininko pavaduotojas. 1991 m. vasario 28 d. – sustabdyti deputato įgaliojimai. Nuo 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinės regioninių problemų komisijos narys.

1991 m. vasario 26 d. – 1992 m. gruodžio 12 d. – Lietuvos Respublikos trečiosios ir ketvirtosios vyriausybių Žemės ūkio ministras.

1992 m. ir 2000 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1993–1997 m. – Vievio paukštyno direktoriaus pavaduotojas.

1997–1999 m. – Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktorius, direktoriaus pavaduotojas.

1999–2000 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, Ekonomikos komiteto, Peticijų komisijos narys, Tėvynės sąjungos (Lietuvos Konservatorių) frakcijos seniūno pavaduotojas.

2006 m. – išrinktas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo kancleriu, buvo klubo valdybos narys.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

Yra paskelbęs mokslinių straipsnių žemės ūkio ekonomikos, gyvulininkystės, paukštininkystės klausimais.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Visada maniau, kad lietuviai ateitį gali turėti tik savo Nepriklausomoje valstybėje. Tokią nuostatą pirmiausia suformavo šeima. Man imponavo suomių, vengrų, lenkų, čekų kovos dėl savo šalių nepriklausomybės. Vilčių teikdavo kiekvienas sovietinis „atšilimas“. Nuo mažens domėjausi istorija, geografija, politika. Nuo 1985 metų atidžiai sekiau Gorbačiovo pastangas išgelbėti sovietų imperiją ją pertvarkant ir demokratizuojant. Tikėjau, monstras sugrius, tačiau kaip ir kiti nemaniau, kad taip greit. Vos susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei ieškojau būdų prie jos darbų prisidėti ir netrukus kartu su draugais įkūrėme pirmąją Sąjūdžio grupę Trakų rajone. Po to buvo visai natūralu darbus tęsti, dalyvauti Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose. Juos laimėjau. Antras turas įvyko 1990 metų kovo 8 dieną. Tolesni įvykiai vijo vienas kitą ir kiekvienas buvo reikšmingesnis už ankstesnįjį. Pirmas įspūdis – gražūs, įspūdingi, bet nesvetingai šalti Aukščiausiosios Tarybos rūmai ir kiek išsigandę jų gyventojai. Nesitikėjau kada nors čia būti įleistas, o ir jie nesitikėjo pasitikti visai kitokius deputatus. Dokumentai, kuriuos rengėme arba radome jau parengtus, reiškė viena: skelbsime Nepriklausomybę. Ne „suverenitetą“, ne kokią nors pusinę ar su išlygomis nepriklausomybę, bet tikrą. Jaučiausi tam pasiruošęs, o bendraminčių būryje buvo visiškai ramu ir saugu. Užbėgdamas į priekį norėčiau pasakyti, kad net sausio įvykių siaubą padėjo pergyventi bendraminčių vienybė ir ryžtas. Darbas vyko sklandžiai, tik labai trūko laiko ir pats Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas vėlai vakare. Balsavome gana vieningai, džiaugsmo buvo daug, pasitikėjimo taip pat. Baimės nejutome, nes jau kelerių metų tylėjimo era buvo pasibaigusi, viskas buvo pasakyta, negalėjome sukti atgal. Minios žmonių, tarp jų ir naujai iškepti signatarai, iki paryčių šėlo, džiaugėsi pastato viduje ir aplink jį. Paskui dirbome kaip tikras Parlamentas, svarstėme daug kraštui svarbių reikalų, vis dar nesiliauju stebėtis, kad taip greitai įsijautėme į savo naują vaidmenį ir turbūt tuo suteikėme pasitikėjimo visiems bendrapiliečiams. Tik vėliau atsirado priešprieša ir skilimas, Kremliaus reakcija ir tankai, tik vėliau paaiškėjo, kad tarp gerų norų ir įgyvendinimo ilgas kelias, kad ne visi laukė Kovo 11-osios. Tačiau tvirtai tikiu, kad tuomet viskas buvo padaryta laiku ir greit.“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 217–218.