Zigmas VAIŠVILA

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1956 m. gruodžio 20 d. – gimė Šiauliuose.

1974 m. – aukso medaliu baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą, aktyviai žaidė šachmatais (1974 m. – Lietuvos jaunių pirmenybių III vietos laimėtojas).

1979 m. – diplomu su pagyrimu baigė Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Fizikos fakultetą (teorinė fizika).

1977–1979 m. – stažavosi Maskvos M. Lomonosovo valstybinio universiteto Branduolinės fizikos mokslinių tyrimų institute Dubnoje (Maskvos sr.).

1979 m. – stažuotojas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Fizikos instituto Atomo branduolinės teorijos skyriuje.

1979–1981 m. – stažavosi Branduolinių tyrimų jungtinio instituto Teorinės fizikos laboratorijoje Dubnoje.

1984 m. – apgynė fizikos-matematikos mokslų kandidato disertaciją „Greitai besisukančių branduolių sukinys ir forma“ (vadovas I. Michailov).

1981–1988 m. – dirbo mokslinį darbą Fizikos institute. „Perestroikos“ laikais dalis Mokslų Akademijos jaunimo aktyviai įsijungė į visuomeninį gyvenimą. Z. Vaišvila dalyvavo steigiant pirmąjį ekologijos klubą Lietuvoje „Žemyną“ (pirmininko J. Dautarto pavaduotojas), Lietuvos žaliųjų judėjimą (koordinacinės tarybos narys), Lietuvos žaliųjų partiją (vienas seniūnų).

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, vienas Sąjūdžio kūrėjų.

1988 m. birželio 3 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys.

1988–1989 m. – Lietuvos TSR valstybinio gamtos apsaugos komiteto Mokslo valdybos viršininkas, Liaudies ūkio specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto Ekologijos katedros vyr. dėstytojas.

1989 m. sausio mėn. – kaip Sąjūdžio kandidatas, išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu Šiauliuose (oponentas – TSKP Šiaulių m. komiteto sekretorius A. Volkovas).

1989 m. kovo mėn. – išrinktas TSRS liaudies deputatu Plungės ir Mažeikių r. teritorinėje rinkiminėje apygardoje.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Ventos rinkiminėje apygardoje Nr. 78 (Akmenės ir Mažeikių r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 13 d. – Krašto apsaugos principų darbo grupės vadovas, 1990 m. kovo 17 d. – patvirtintas Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku (šios komisijos narys nuo 1990 m. kovo 10 d.). 1990 m. rugpjūčio 8 d. – paskirtas TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso ekspertų grupės nariu. Nuo 1990 m. spalio 11 d. – Gamtos apsaugos komisijos narys, nuo 1990 m. spalio 31 d. – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijos nuteistųjų malonės prašymams preliminariai svarstyti narys, nuo 1991 m. sausio 8 d. – Laikinosios komisijos dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykiams prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ištirti narys. 1991 m. sausio 13 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės nariu. 1991 m. vasario 5 d. – 1992 m. liepos 23 d. – apriboti Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimai. Nuo 1992 m. rugpjūčio 4 d. – Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

1991 m. sausio 13 d. – 1992 m. liepos 21 d. – Lietuvos Respublikos trečiosios Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojas. Kuravo Vyriausybės aparato, saugumo, krašto apsaugos, muitinės, teisėsaugos, gamtos apsaugos, susisiekimo, ryšių, energetikos, santykių su bažnyčia ir kt. klausimus.

1991 m. rugsėjo mėn. – paskirtas Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi.

1992 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto klubo valdybos narys, prezidentas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas.

1993–1997 m. – UAB „Infoverslas“ direktorius.

Nuo 1997 m. – UAB „Parex lizingas“ (nuo 2007 m. – „FF lizingas“) direktorius, valdybos pirmininko pavaduotojas, valdybos pirmininkas (2007 m.). Buvo Lietuvos lizingo asociacijos valdybos narys.

Nuo 2008 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas. 2009–2012 m. – Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisijos narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Vedė 1979 metais. Žmona Regina – Lietuvos medicinos bibliotekos informacijos skyriaus vedėja, dukros: Jūratė (g.1980 m.) ir Vaiva (g.1985 m.).

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Laikotarpis nuo „Žemynos“ diskusijų apie Ignalinos AE ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rinkimo sausakimšoje Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje iki 1990 m. kovo 11 d. prabėgo kaip viena diena. Pati Kovo 11-oji buvo tik trumpas nenusakomo džiugesio ir keisto jausmo (nejau tai įvyko?!) vakaras ilgame, dinamiškame ir kupiname nepakartojamų įvykių Atgimimo maratone. Tik dabar viskas atrodo paprasčiau ir aiškiau. Net Kovo 11-osios apsisprendimas, toks, atrodytų, paprastas ir aiškus, įvyko tik apie 01.30 val., kuomet V. Landsbergis po eilinio pokalbio telefonu su S. Lozoraičiu (S. Lozoraitis zondavo galimą Vašingtono poziciją dėl mūsų nepriklausomybės – būtent jo nuomonė nulėmė Aukščiausiosios Tarybos apsisprendimą tai daryti kovo 11-ąją) įėjo į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdžių salę. V. Landsbergio veide pasimatė apsisprendimas. Iki tol tik nedidelė Sąjūdžio keltų ir tautos išrinktų deputatų grupė nedvejojo. Tai suprantama, nes šis žingsnis kiekvienam buvo ne tik asmeninio apsisprendimo, bet ir atsakomybės klausimas – tiek dėl rinkėjų lūkesčių neapvylimo, tiek dėl galimos Maskvos reakcijos. Niekas tuo metu nežinojo, kas bus rytoj, kad kitąmet neliks TSRS – ir visa tai praktiškai be aukų atneš taiki dainuojančioji revoliucija.

Kovo 11-osios Akto priėmimui pasinaudojome, matyt, paskutiniąja tinkama diena, nes kovo 12 d. Maskvoje prasidedantis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas skubėjo svarstyti išstojimo iš TSRS įstatymą. Mano požiūris buvo toks – kodėl laukti šio įstatymo, geriau pasinaudoti situacija, kol TSRS nereglamentavo išstojimo (Konstitucijoje tokia teisė buvo) ir neturi preteksto pasakyti, kad mes, teisėtai išrinkta valdžia, skelbdami nepriklausomybę, formaliai prasižengiame (prisiminkime – TSRS po to mus spaudė, kad savo rankomis likviduotume ar bent suvaržytume Aktą). Kitos tokios progos galėjo ir nebūti. Svarbu buvo užtikrinti Lietuvos Respublikos tęstinumą ir spėti paruošti laikinąjį pagrindinį įstatymą. Tad darbas Sąjūdžio deputatų klube vyko dieną naktį.

Neįmanoma užmiršti balsavimo dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo, Maskvos ir Vakarų reakcijos laukimo, Aukščiausiosios Tarybos vadovų ir pirmosios vėl laisvos Lietuvos Ministrų Tarybos rinkimo, ekonominės blokados, ašarų balsuojant dėl moratoriumo, tragiškų ir lemtingų 1991 m. sausio įvykių, džiaugsmo ir darbo sulaukus valstybės tarptautinio pripažinimo.

Valstybės įkūnijimo darbas prasidėjo 1992 m. rudenį po žlugusio pučo Maskvoje, pasipylus Lietuvos valstybės tarptautiniam pripažinimui. Dirbant Vyriausybėje, tiesiogiai teko susidurti su savarankiškos valstybės veiklos pradžia, pasireiškusia ne tik tarptautiniais manevrais, įstatymų leidimu, institucijų kūrimu, bet ir strateginių objektų perėmimu bei jų funkcionavimo užtikrinimu, santykiais su TSRS kariuomene, VSK ir VRM jėgos struktūromis. Valstybės atkūrimas buvo neįtikėtinai spartus (niekas tokio prasidedant Atgimimui ne tik neprognozavo, bet ir neįsivaizdavo). Akivaizdūs Lietuvos laimėjimai laisvėjimo ir integravimosi į laisvąjį pasaulį kelyje. Tačiau problemų nestinga. Bene didžiausia tapo išbandymas valdžia. Argumentai dėl mūsų susiskaldymo dirbtini. Atgimimo pradžioje visus mus vienijo bendras tikslas – laisva Lietuva. Dabar tiek valdžia, tiek visi piliečiai mokosi gyventi laisvai, turėti savo nuomonę. Tik norėtųsi, kad šių pamokų kaina būtų kuo mažesnė, ir, tikėkimės, savo valia neatsisakysime to, kas taip vieningai ir sunkiai buvo laimėta baigiantis amžiui.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 242.