Petras VAITIEKŪNAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1953 m. kovo 26 d. – gimė Liudvinavo miestelyje, Marijampolės rajone.

1960–1971 m. – mokėsi Liudvinavo vidurinėje mokykloje.

1971–1976 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo fiziko specialybę.  fizikos-matematikos mokslų kandidatas.

1976–1990 m. – dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Fizikos institute moksliniu bendradarbiu.

1983 m. spalio 17 d. – Vilniaus universitete apgynė fizinių mokslų kandidato disertaciją „Teorinis atomų stipriame elektromagnetiniame lauke dinaminio poliarizuojamumo ir jonizacijos tyrimas“.

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Seimo komisijos ryšiams su frontais partijomis, klubais, kitais judėjimais pirmininkas.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Fabijoniškių rinkiminėje apygardoje Nr. 11 (Vilniaus mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 14 d. – paskirtas Laikinosios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo nariu, nuo 1990 m. kovo 20 d.  – nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narys, nuo 1990 m. spalio 31 d. –  Tarpparlamentinio seminaro „Postkomunistinė Europa: šiandien ir perspektyvos“ rengti organizacinio komiteto narys, 1991 m. kovo 20 d. – patvirtintas Parlamentinės komisijos konsultacijoms dėl pasirengimo su Armėnijos Respublika deryboms nariu, nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – deleguotas Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Centro frakcijos nariu. 1991 m. lapkričio 21 d. – paskirtas į nuolatinę Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisiją nariu, nuo 1992 m. kovo 24 d. – Komisijos, Sovietų Sąjungos karinių dalinių neteisėtos prekybos ginklais faktams tirti, narys, nuo 1992 m. birželio 3 d. – komisijos ryšiams su Baltarusijos Respublika plėtoti narys. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.

1992 m. ir 1996 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1992–1993 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko konsultantas.

1993–1998 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko referentas užsienio politikos klausimais.

1998 m. – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento Vidurio Europos šalių skyriaus vedėjas.

1998–1999 m. – Lietuvos užsienio reikalų ministro patarėjas.

1999–2004 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Latvijoje.

2004 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais.

2005–2006 m. – Užsienio reikalų ministerijos Užsienio politikos analizės ir planavimo departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams.

2005–2006 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Baltarusijoje.

2006–2008 m. – Užsienio reikalų ministras.

2008–2009 m. vasario mėn. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Arūno Valinsko vyresnysis patarėjas užsienio politikos klausimais.

2010–2014 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ukrainoje.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2003 m. vasario 19 d. – apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

2006 m. – apdovanotas Ukrainos Jaroslavo Išmintingojo trečiojo laipsnio ordinu.

2014 m. – Lietuvos radijo ir televizijos nominuotas metų žmogaus titulu „Už diplomatinę drąsą“.

2015 m. vasario 16 d. – apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Vedęs, žmona Jonė Ramunytė – vertėja. Trys sūnūs: Mykolas, Kristupas, Spyglys.

KALBA, PASAKYTA 2000 M. SAUSIO 13 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIME

„Didelė garbė ir atsakomybė kalbėti iš šios tribūnos tokią dieną kaip ši. Dieną, kada prieš devynerius metus Lietuva, jos žmonės ir valdžia laikė sunkiausią egzaminą – egzaminą prieš istoriją. Tą egzaminą garbingai ir herojiškai išlaikėme. Todėl manau, kad ši diena pirmiausia yra mūsų optimizmą ir tikėjimą ateitimi stiprinanti diena.

Žvelgdamas praeitin matau sausio dienų tragiškus puslapius, kai žuvo ir buvo žalojami žmonės, tūkstančiai žmonių. Bet svarbu suvokti, kad jie buvo ne bejėgės ir pasyvios kokios tai Lietuvą ištikusios nelaimės aukos. Priešingai, tai buvo patriotai, kuriuos herojų taku vedė laisvės, demokratijos, rinkos ekonomikos idealai bei tikėjimas savo valstybe. Lietuva kovojo, teisingiau, tęsė savo laisvės kovą, ir kovojo taikiai, bet dėl to kova buvo tik atkaklesnė. Stovėjome ant katastrofos slenksčio, bet pasiekėme pergalę. Todėl esu įsitikinęs, kad sausio 13-oji yra mūsų valstybinės išminties ir vienybės diena. Mes neprovokavome ir nepasidavėme provokacijoms. Mes nepasukome iš neprievartinio laisvės ir valstybės atstatymo kelio. Mirtino pavojaus akivaizdoje buvome vieningi: Lietuvos Tauta, visos partijos, visi jų lyderiai.

Tomis sausio dienomis pasaulio visuomenės reakcija bei demokratinės Rusijos pozicija reikšmingai prisidėjo stabdant imperijos agresiją Baltijos kraštuose. Tada ypač sutvirtėjo ir naujų impulsų įgavo trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinis bendradarbiavimas, sėkmingai plėtojamas ir toliau. Matome ir simbolinių ženklų, įamžinančių tų dienų atminimą. Rygos senamiestį juosia Sausio 13-osios gatvė. Latvijos radijas ir televizija, jų vadovybės ir lietuvių bendruomenės pastangomis rengė reguliarias laidas apie įvykius Lietuvoje. Dvi baltiškosios kaimynės Lietuva ir Latvija, kartu su Estija ir šiandien mato viena kitą ne tik kaip svarbų, bet ir kaip ypač palankų viena kitai partnerį, kai vieno sėkmė reiškia mūsų visų sėkmę.

Lietuva užsienio ir vidaus politikoje nuosekliai įgyvendina prieš dešimt metų pasirinktus vertybinius principus. Tarp visų parlamentinių partijų egzistuoja sutarimas pagrindiniais vidaus ir užsienio politikos klausimais. Sunku būtų šiandien pervertinti tą teigiamą vaidmenį, kurį, palaikydama trapią regiono geopolitinę pusiausvyrą, atlieka stabili, subalansuota Lietuvos politika, nukreipta į Lietuvos integraciją, į Europos Sąjungą bei NATO, o kita vertus, į gerų, konstruktyvių santykių palaikymą su visais savo kaimynais, ypač su Rusija.

Svarbu, kad laikui bėgant Sausio 13-osios reikšmė neblėsta. Ji mums padeda su ypatinga jėga prisiminti ir vis naujai atrasti atsakymą į klausimą: vardan ko žuvo herojai ir vardan ko mes visi tada kitaip, ypatingai atsisveikinome išeidami iš savo namų. Kiekvienas iš mūsų turi savo atsakymą į šį klausimą. Tomis dienomis, matyt, mes vienodai supratome, ką reiškia būti Lietuvos patriotu ir ką mes giname. Šiandien, slegiami kasdienybės bėdų ir nepriteklių, sunkiai ieškome atsakymo į panašų klausimą: ką reiškia būti XXI amžiaus Lietuvos kasdienybės patriotu? Tad atsigrįžkime į tą gyvą ir neišsenkantį patriotizmo šaltinį – Sausio 13-ąją. Būdami Lietuvos patriotais mes Sausio 13-ąją gynėme ir dabar giname savo teisę išlikti savimi pačiais ir susikurti geresnį gyvenimą. Mes gynėme ir šiandien su didžiule įtampa bei pastangomis įgyvendiname savo teisę atkurti demokratinio pasaulio vertybes bei normas čia, šiame žemės lopinėlyje, kurio vardas – Lietuva. Mūsų herojai žuvo gindami čia gyvenančių žmonių teisę į Europos civilizaciją, į mūsų teisę priklausyti saugiai ir klestinčiai Euro-Atlantinei bendrijai. Todėl taip svarbu nepasiduoti nevilčiai, kad ir kaip momentais būtų sunku, išlaikyti ir dar atkakliau dirbti įgyvendinant tas vertybes (asmens laisvė, demokratija, teisės viršenybė), kurias deklaravome Kovo 11-ąją ir apgynėme Sausio 13-ąją. Matau tvirtas prielaidas, kad ir ateityje bus nuosekliai tęsiama vidaus bei užsienio politika, ir šis tęstinumas yra vienintelis patikimas garantas, pašalinantis pačias Sausio 13-osios pasikartojimo ateityje priežastis. Esu visiškai tikras, kad tai pakankamas pagrindas atsargiam, neblėstančiam optimizmui.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 243–244.