Povilas VARANAUSKAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1941 m. vasario 21 d. – gimė Kalneliškių kaime, Pasvalio rajone.

1941 m. birželio 14 d. – vos trijų mėnesių kūdikis, kartu su tėvais ištremtas į Tomsko sritį.

1947 m. – kartu su motina pabėgo iš tremties, slėpėsi pas gimines Garliavoje, Kačerginėje.

1958 m. – su pagyrimu baigė Kauno politechnikumą

1959–1964 m. – studijavo ir su pagyrimu baigė Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) vakarinį skyrių. Įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

1958–1968 m. – dirbo Kauno „Pergalės“ turbinų (vėliau – laivų mechanizmų) gamykloje bei prie jos įkurtame organizacijos pašto dėžutė 438 filiale konstruktoriumi.

1965–1990 m. – dirbo Kauno politechnikos institute vyresniuoju dėstytoju, docentu, pagrindiniu moksliniu bendradarbiu, mokslinės laboratorijos vedėju. Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1974 m.), nusipelnęs išradėjas (1978 m.).

1970 m. sausio 30 d. – apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Laisvų kilų ir jų taikymo juostos traukimo mechanizmuose tyrimai“.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys. Kartu su kitais kūrė Lietuvos tremtinių klubą. 1989 m. birželio 14 d. organizavo pirmąjį Gedulo ir Vilties renginį Lietuvoje.

1989–1990 m. – savaitraščio „Tremtinys“ redaktorius.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Nemuno rinkiminėje apygardoje Nr. 36 (Kauno mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, iškeltas Sąjūdžio ir išrinktas Kaune. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, nuo 1991 m. sausio 14 d. – darbo grupės Aukščiausiosios Tarybos dokumento dėl Nacionalinio gelbėjimo komiteto politinio ir juridinio įvertinimo projektui parengti narys, 1991 m. gegužės ir birželio mėn. – Laikinųjų komisijų viešosios tvarkos pažeidimams Šiauliuose ir Kaune  tirti narys, nuo 1991 m. liepos 17 d. – Specialistų, kurie aiškins Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ konkretiems asmenims taikytinas normas, komisijos pirmininkas. 1991 m. rugsėjo 26 d. – paskirtas Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Tautininkų frakcijos nariu, nuo 1991 m. gruodžio 3 d. – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos narys, nuo 1992 m. vasario 5 d. –Laikinosios tyrimo komisijos TSRS KGB veiklai Lietuvoje ištirti narys.

1991 m. lapkričio 6 d. – 1994 m. lapkričio 7 d. – Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvių teisių komisijos pirmininkas.

1992 m. ir 1996 m. – kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

1994 m. lapkričio 7 d. – 1995 m. gegužės 17 d. – bedarbis.

1995–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) tarybos narys.

Nuo 1995 m. – mokymo įstaigos UAB „Žmogaus sauga darbe“ mokymų vadovas, vyriausiasis finansininkas. 2000 m. suteikta saugos darbe eksperto kvalifikacinė kategorija. 

1976–1990 m. – Išradėjų ir racionalizatorių draugijos Lietuvos tarybos narys, jaunimo sekcijos pirmininkas, jaunimo mokslinės techninės kūrybos Lietuvos tarybos pirmininko pavaduotojas, vadovavo jaunimo mokslinei techninei mokyklai Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje (1979 m.). Daugelio mokslinių bei išradimų konkursų nugalėtojas ir laureatas. Geriausio metų išradimo Lietuvoje bendraautoris (1970 m.), TSRS visasąjunginių draugijų premijų laureatas (1971 m.), Lietuvos jaunųjų mokslininkų konkurso 1-osios premijos laimėtojas, apdovanotas TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos 8 medaliais. Yra išleidęs metodinį leidinį apie studentų techninę kūrybą. Kartu su kitais autoriais yra parašęs 2 knygas vibrometrijos bei precizinės mechanikos klausimais, šia tema paskelbęs per 100 mokslinių straipsnių, sukūrė apie 400 išradimų.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO  11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Apie šią dieną svajojo visi laisvę ir dorą mylintys lietuviai. Per 75 procentus balso teisę turinčių Lietuvos gyventojų šio kelio pasirinkimo teisingumą pareiškė tautos plebiscite 1991 m. vasario 9 d. Šios dienos preliudija – Kauno „Žalgirio“ bei kitų sportininkų pergalės, mokslininkų bei meno kultūros darbuotojų, studentų laimėjimai įvairiuose konkursuose už Lietuvos ribų. Mums ištrykšdavo ašaros, kai šalia laimėtojų vardo būdavo ištariamas žodis LIETUVA.

Mano aplinka – politiniai kaliniai ir tremtiniai bei tiksliųjų mokslų atstovai. Ir politiniai kaliniai, ir tremtiniai buvo pasiryžę dėl Lietuvos laisvės savo turtą aukoti. Tačiau pamatę, kad jiems negrąžinamą miestų ar priemiesčių žemę valdininkai už kyšius kitiems skiria, kartodami lyg žaibolaidžio žodžius: „vardan tos Lietuvos…“, viesulu padūko. O kita mano aplinkos dalis – mokslininkai, daugiausia darbais stengėsi ne tiek save išreikšti, kiek Lietuvą garsinti, tikėjo ir jos ateitimi. Jie jaučia tikrą, gal ne tiek materialų, kiek dvasinį diskomfortą dėl turto ir pinigų iškėlimo virš amžinųjų vertybių. Tačiau ir vieni, ir kiti mano aplinkos žmonės, manyčiau, ne piktintis turėtų, o galvoti, siūlyti, kaip Lietuvos laisvės vairą vairuoti reikėtų. Mes nuolat turėtume mintimis sugrįžti į Sąjūdžio laikmetį ir Kovo 11-osios dvasią. Lietuvą turėsime tokią, kokią patys kursime.

Žvelgdami atgal mes, signatarai, turėtume pripažinti, kad dabar būtume daug protingesni ir pakantesni vieni kitiems, mylėtume ne tik Lietuvą, bet ir labiau vienas kitą. Ar derinasi sąvoka: „Užmirškime praeitį ir žvelkime į ateitį“ su noru išvaryti pirma laiko vieniems kitus iš Aukščiausiosios Tarybos.

Ėmiausi nepopuliaraus būdo iš dalies atskleisdamas „Voratinklyje“ buvusią padėtį mūsų visuomenėje, susijusią su okupaciniu režimu. Kad sustabdyčiau procesą, kurį laikiau nereikalingu, kad brauktume brūkšnį po praeitimi ir pradėtume rašyti istoriją iš naujos eilutės. Atrodo, man pavyko. Aš visus tik mylėjau.

Vertingiausiu savo pasakymu laikau, kuris atsispindi stenogramose ir atspausdintas knygoje „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ (Rimgaudas Geleževičius, Algirdas Mykolas Brazauskas, Valstybinis leidybos centras, V., 1995, p. 461) … atsisakymas proto vien todėl, kad jis yra buvusio komunisto galvoje – nusikalstamas, tautos turto švaistymas. Tokios nuostatos laikausi ir dabar.

Tikiu aš Lietuva, tikiu jos ateitimi. Laimingas aš esu, kad ji iš dugno prisikėlė, kad teko dalyvauti man šiame virsme.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 249.