Ateities komitetas: kokiais istoriniais pasakojimais remsime tolimesnę Lietuvos Respublikos raidą?

2021 m. kovo 12 d. pranešimas žiniasklaidai

Kovo 11-osios išvakarėse Seimo Ateities komitetas organizavo jau penktąjį „Intelektualinio Lietuvos savarankiškumo“ virtualų forumą. Susitikime ieškota atsakymų į klausimą – kokiais istoriniais pasakojimais remsime tolimesnę Respublikos ateities raidą?

Apibūdinti šiandieninės Lietuvos gyvenimą galima remiantis istorikų suformuluota koncepcija apie trintį tarp dviejų istorinių pasakojimų. Pirmasis – „smetoniškosios“ Lietuvos, kuris formaliai buvo pratęstas Kovo 11-osios įvykiuose, kai siekiant išlaikyti valstybės tęstinumo idėją, trumpą momentą simboliškai vėl „įsigaliojo“ 1938 metų Konstitucija. „Smetoniškasis“ pasakojimas iš esmės remiasi Adolfo Šapokos istorijos samprata, kuri šiai dienai yra morališkai pasenusi dėl siauro ir nūdienos globalaus pasaulio iššūkių nebeatliepiančio etnocentristinio požiūrio – žvelgiant per jo prizmę Lietuvos valstybės gyvenime nėra adekvačios vietos lenkų, gudų, žydų tautų istorijai. Antrasis – europeizacijos naratyvas, kurio autoriumi galime laikyti prof. Edvardą Gudavičių, leidžia matyti Lietuvą platesniame kontekste kaip tarptautinių procesų dalyvę.

Moderniame šiandienos pasakojime Lietuvos Respublika yra sukurta lietuvių laisvu apsisprendimu, kurioje gerbiama žmogaus laisvė, paveldėta iš protėvių ir perduodama ateities kartoms. Lietuviai kaunasi dėl savo laisvių visoje Lietuvos istorijoje, kurios centre – laisvas žmogus laisvoje tautoje. O laisvė – esminis Respublikos bruožas, kai tvarka nusistatoma pačių piliečių.

Istorinis pasakojimas yra stiprus ateities kūrimo mechanizmas, atsirenkant svarbius istorinius fragmentus, iš kurių bandoma sukurti valstybės ir tautos istoriją. Tačiau kurti darnią Lietuvos istorijos atmintį yra nepaprastai sudėtinga, nes lietuvių požiūris į istoriją, karą, okupantus, režimus yra labai skirtingas. Keblu rasti konsensusą ir suderinti skirtingus susipriešinusios ir poliarizuotos šalies visuomenės poreikius, kad jie visi „tilptų“ į bendrą Lietuvos istorijos koncepciją.  Istorijos mokslas negali būti saugumo terpė tokiam pasakojimu kurti. Apskritai, reikalavimas turėti „vieną tiesą“ veda tik į dar didesnį nesaugumą. Tokios apraiškos matyti autoritariniuose režimuose.

Virtualiame susitikime pabrėžta, kad svarbu gebėti skirtingus istorinius tarpsnius interpretuoti iš įvairių pozicijų, o atskiras smulkias detales generalizuoti, „sukabinti“ į sintezes. To niekas nesugebėjo padaryti kalbant apie paskutinių 30 metų laikotarpį. Labai svarbu girdėti, kas buvo pasakota šalyje iki mūsų, suprasti ankstesnes kartas – ką patys lietuviai per amžius savo lūpomis kalbėjo apie save. Tai šalies autentika. Šiuose pasakojimuose svarbu negriauti dirbtinių jungčių, neiškreipti iki mūsų kurto pasakojimo, ką kartais padaro istorikai.

Masinė istorinė savimonė negali būti sistemiška ir visad bus fragmentiška – ją formuoja tik įtaigūs filmai, knygos, spektakliai – kultūrinė produkcija. Žinias, kurias generuojame akademinėje erdvėje, reikia perkelti į visuomenę. Gerai, jei rašantieji istorinius pasakojimus gebėtų parašyti ir populiarias jų versijas plačiajai visuomenei suprantama kalba. Kuo daugiau žinosime apie praeitį, tuo būsime tolerantiškesni ir įgytomis žiniomis praturtinsime šalies ateitį.

Įžvalgomis apie Lietuvos valstybės istorinius pasakojimus Ateities komiteto surengtame forume dalijosi prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Zenonas Butkus, prof. Alfonsas Eidintas, prof.  Jūratė Kiaupienė, prof. Antanas Kulakauskas, prof. Alvydas Nikžentaitis, dr. Darius Kuolys, dr. Arūnas Bubnys, dr. Violeta Davoliūtė, dr. Jolanta Karpavičienė, dr. Aurimas Švedas, rašytojas Herkus Kunčius ir kiti forumo dalyviai.

Seimo interneto svetainės Youtube paskyroje galite peržiūrėti visą įvykusios diskusijos ĮRAŠĄ.

Ateities komiteto biuras

Tel. (8 5) 239 6950

El. p. [email protected]