Apie Laisvės premijos laureatą Tomą Šerną

Tais gūdžiais 1991 metų rudens pradžios mėnesiais vilties kibirkštėlė, kad Tomas Šernas išgyvens po Medininkų žudynių, jo valia gyventi tapo ženklu ir nematomu saitu susiejo jo ir Lietuvos likimą. Tomas Šernas savo gyvenimu liudija, kad jo paties žodžiai „laisvė tai mano valia“ yra žmogaus pasirinkimas mokėti aukščiausią kainą už Tėvynės Lietuvos ateitį, už savo įsitikinimus, būti ištikimam negausiai, bet gilias istorines šaknis turinčiai Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei, tarnauti Dievui tarnaujant žmonėms.
Istorikė Ingė Lukšaitė, 2025 m.

2025 metų Laisvės premiją Lietuvos Respublikos Seimas skyrė Lietuvos Sąjūdžio savanoriui, 1991 m. liepos 31 d. Medininkų tragediją vieninteliam išgyvenusiam Lietuvos muitinės pareigūnui, istorinės atminties puoselėtojui, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigui Tomui Šernui.

Pasitinkant Laisvės gynėjų dienos ir apgintos Lietuvos laisvės 35-ąsias metines, šis Laisvės premijų komisijos ir Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas dėl Laisvės premijos skyrimo mums dar kartą aktualizuoja nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos 1990–1991 metų istoriją, ano meto Lietuvos visuomenės, valstybės institucijų ir jų pareigūnų ryžtingą laikyseną – susitelkti, priešintis ir nepasiduoti agresyviai Sovietų Sąjungos laikysenai. Laisvės premijų komisijos pirmininkė Seimo narė Rima Baškienė, pristatydama 2025 metų laureatą, pažymėjo, kad karo prieš Ukrainą ir agresijos nusikaltimų kontekste Laisvės premijos skyrimas buvusiam muitinės pareigūnui T. Šernui tampa dar reikšmingesnis ir svaresnis: „Tomo Šerno veikla, susitikimai ir pilietiškumo pamokos išties įkvepia jaunimą, nes jis vienintelis liudininkas, jis apie tai pasakoja, jis motyvuoja, jis kalba savo širdimi ir savo prisiminimais. Dabartinių grėsmių kontekste T. Šerno asmenybė yra neįkainojamas liudijimas, kad laisvė nėra duotybė, kad ją reikia nuolat saugoti ir ginti.“ Komisijos pirmininkės žodžiai susišaukia su interviu prof. Leonidui Donskiui anksčiau išsakytomis Tomo Šerno mintimis, kas jam pačiam yra Sausio 13-oji: „Tai tiesos akimirka, nes tądien reikėjo pasirinkti, kas esi, kokios tavo viltys, pažiūros, privalėjai apsispręsti, ar nori būti tuo, ar kitu. Žudynės labai sukrėtė – staiga visa, ką girdėjai mokykloje apie tautų draugystę, žlugo. Emocijos, moralė, pasiryžimas, melas... Lūžio momentas.“

Valstybės sargybinis ir būsimas kunigas Tomas Šernas gimė 1962 m. balandžio 28 d. Vilniuje, muzikos pedagogų Eglės Marijos ir Tado Šernų šeimoje. Šernai – garsi Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų giminė. Tomo Šerno senelio Jokūbo Šerno dėdė – evangelikų reformatų kunigas, vyriausias evangelikų reformatų Bažnyčios Lietuvoje dvasininkas generalinis superintendantas Adomas Šernas (1884–1965) su broliu teisininku Jokūbu Šernu, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, buvo aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. Literatas ir vertėjas Adomas Šernas pirmasis XX amžiaus pradžioje pasiūlė anuomet paplitusį žodį „neprigulmybė“ keisti į „nepriklausomybė“.

1979–1983 metais Tomas Šernas studijavo veterinariją Buivydiškių technikume ir įgijo veterinarijos felčerio specialybę. 1983–1985 metais tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje Azerbaidžane, prie SSRS ir Irano sienos. Grįžęs į Lietuvą studijavo Kauno veterinarijos akademijoje, nuo 1988 metų –neakivaizdiniame skyriuje. Dirbo Kauno zoologijos sodo Plėšriųjų žvėrių skyriuje. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Tomo širdyje nebuvo jokios sumaišties – jis žinojo, kad eis ten, kur bus Sąjūdžio savanoriai, prie kurių, draugės Rasos paskatintas, prisijungė pačią pirmąją dieną, kai tik buvo pradėti rinkti, – 1990 m. kovo 22-ąją. Neramiomis 1991 metų dienomis saugojo Spaudos rūmus, budėjo prie Lietuvos parlamento – Aukščiausiosios Tarybos. 1991 m. vasario 15 d. Tomas Šernas buvo priimtas į Lietuvos Respublikos Muitinės departamento Vilniaus rinktinės inspektoriaus pareigas, paskirtas į pavojingą Medininkų pasienio kontrolės postą. T. Šernas pasakojo: „Šaltą 1991-ųjų žiemą, po Sausio 13-osios, „protingi“ žmonės į pasienio vagonėlius nesiveržė. Į muitinės ir pasienio tarnybas pateko marga publika – Sąjūdžio savanoriai, tremtinių sūnūs, parlamento gynėjai, patriotai ir romantiški avantiūristai. Pasienio ir muitinės pareigūnai turėjo būti neginkluoti, kad pasauliui galėtume pademonstruoti mūsų siekių civilizuotumą ir taikingumą.“

Lietuvos muitinės atkūrimas 1990-aisiais buvo drąsus ir kartu rizikingas politinis žingsnis. Pasauliui norėta parodyti, kad Lietuva pasirinko nepriklausomos valstybės kelią. Muitinės pareigūnų darbas valstybės pasienyje tam vaidmeniui labai tiko – toks nepriklausomybės demonstravimas „priešams keldavo įsiūtį, o Lietuvos gyventojams – pasitikėjimą savo valstybe. Šis sovietų įsiūtis išsiliedavo smurtinėmis provokacijomis, pareigūnų namelių niokojimu, beginklių Lietuvos pareigūnų mušimu, grasinimais ginklu, patyčiomis. Sovietų Sąjungos kariškiai, Vilniaus ir Rygos omonininkai, prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą pasisakantys asmenys sistemingai organizavo užpuolimus ir provokavo konfliktus Lietuvos pasienyje: 1991 m. sausio 27 d. buvo užpulti ir suniokoti pastatai Medininkuose ir Lavoriškėse, 1991 m. kovo 25 d. užpultas Medininkų postas, 1991 m. balandžio 19 d. OMON‘as vėl jį puolė, 1991 m. balandžio 24 d. nežinomi asmenys iš medžioklinio šautuvo apšaudė Lavoriškių postą, 1991 m. gegužės 25 d. OMON‘as užpuolė Lavoriškių ir Medininkų postus, gegužės 28 d. – Lavoriškių postą. Provokacijos kartojosi ir birželio mėnesį.

Pats Tomas Šernas, prisimindamas darbą atkurtos Lietuvos muitinėje ir gyvybei pavojingas dienas, nevengia saviironiškų pastebėjimų, liudijančių, kaip nelengvai, bet su entuziastingu atkaklumu kūrėsi ši valstybės institucija. Viena iš įsimintinų istorijų – apie muitinės pareigūnų uniformines striukes: „Poste turėjime dvi žiemines muitinės uniformines striukes, kuriomis keisdavomės. Tos uniforminės striukės jau turėjo savo istoriją. Jomis apsivilkę muitininkai budėjo Aukščiausiojoje Taryboje sausio mėnesį. Medininkų poste išvažiuojanti pamaina tas dvi striukes palikdavo atvykusiai pamainai. Pora valandų lauke dirbę pareigūnai eidavo ilsėtis į vagonėlį, nusirengdavo uniformines striukes ir atiduodavo tiems, kurie juos pakeisdavo.“ Kita istorija apie tai, kaip nuolatinio pavojaus ir Sovietų Sąjungos OMON puldinėjimų akivaizdoje muitinės pareigūnai saugojo jiems skirtą inventorių: „Budėdami gaudavome vieną kitą pranešimą apie galimą posto užpuolimą. Muitininkai turėjo savo veikimo kodą tokiomis aplinkybėmis. Kadangi buvo galima tikėtis puolimo ir posto vagonėlio sunaikinimo, stengdavomės kai ką išgelbėti. Skubiai slėpdavome tarnybinius dokumentus ir į šalia esantį mišką nešdavome vertingesnius posto daiktus. Vertingas daiktas buvo sofa. Todėl dviese čiupdavome tą vertingą baldą ir greitai nešdavome į mišką, iš kurio priedangos vėliau stebėdavome situaciją poste. Pinigus ir kvitus savo rūbuose slėpdavo kolegė Irena Maurušaitienė.“

...Medininkų posto pamainos viršininkas Tomas Šernas 1991 m. liepos 31 d., savo vestuvių su Rasa Žilyte išvakarėse, budėjo poste. Anksti ryte, apie 4.30 val., Medininkų postas buvo brutaliai užpultas, nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai: Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, kelių policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Užpuolikai vyrus suguldė ant grindų ir neskubėdami šaltakraujiškai sušaudė į galvas. Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas.

Lietuvos valstybė, jos medikai dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų sužeisto muitinės pareigūno gyvybę. Iš kairės į dešinę peršauta galva, šautuvo buože suknežintu kaklu liepos 31-ąją T. Šernas buvo operuotas Šv. Jokūbo ligoninėje. Kadangi Kauno klinikos tuo metu jau turėjo kompiuterinį tomografą, gydymui jis buvo pervežtas į Kauną. Po penkių parų, 1991 m. rugpjūčio 4 d., į kovą už aštuntosios Medininkų žudynių aukos gyvybę įsijungė žymus JAV karo lauko neurochirurgas, skubiai atskridęs į Kauną iš JAV karinės bazės Vokietijoje. Vėlesniu T. Šerno gydymu rūpinosi Kauno medicinos universiteto ligoninės neurochirurgijos skyriaus gydytojas neurochirurgas Jaunutis Marijonas Tamašauskas. Tomo Šerno gydymas vyko dvidešimt keturias valandas per parą, o kaip vienintelio nusikaltimo liudininko, jo apsauga buvo sustiprinta prasidėjus pučui Maskvoje, jis buvo gydomas slaptai, 1992 metais – ir Vokietijos karo ligoninėse. Vokietijoje jį globojo Lietuvos Respublikos ambasadoriai Vaidotas Antanaitis ir Zenonas Numavičius.

Didžiulės žmonių, kurie slaugė ir gydė T. Šerną, pastangos lėmė, kad Tomas grįžo į gyvenimą, ir net pratęsė tarnybą Lietuvos muitinėje. Tomo Šerno ir Rasos Žilytės vestuvės, vėlavusios 699 dienas, 23 mėnesius, įvyko 1993 m. liepos 1 d. Vestuvių dieną muitinės kolegos I. Maurušaitienė ir R. Kazokevičius atvežė prieš dvejus metus jiems pirktą dovaną – žalvario vazą su išgraviruotais kolegų – Rimanto Kazokevičiaus, Irenos Maurušaitienės, Stanislovo Orlavičiaus, Antano Musteikio, Ričardo Rabavičiaus, Algirdo Naraškevičiaus, Kęstučio Mackevičiaus, Arvydo Trumpelio – vardais. Praėjus septyneriems metams po Medininkų tragedijos Rasos ir Tomo Šernų šeimoje gimė dukra Gertrūda.

Beveik tuo pačiu metu T. Šerno gyvenime įvyko dar vienas asmeninis virsmas – teologijos mokslų studijos. 1997–2000 m. jis studijavo evangeliškąją teologiją Klaipėdos universitete, 2000–2002 m. studijas gilino Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centre, magistrantūroje. 2001 m. liepos 1 d. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje Tomas Šernas ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų diakonu, o 2002 m. birželio 30 d. ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų kunigu. 2003–2012 m. ėjo Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos viceprezidento pareigas, 2012–2015 m. buvo Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonu, nuo 2015 m. ėjo Alytaus ir Jonavos evangelikų reformatų parapijų, nuo 2016 m. – filijų administratoriaus pareigas, 2016–2024 m. buvo Klaipėdos ir Kauno evangelikų reformatų parapijų administratorius. 2003–2010 m. taip pat ėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vicesuperintendento, o 2010–2019 m. – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vadovo generalinio superintendento pareigas. 2019 m. vėl buvo išrinktas vicesuperintendentu.

Dar viena reikšminga, nors visuomenei mažiau matoma kunigo Tomo Šerno veikla yra istorijos edukacija ir istorinės atminties puoselėjimas. T. Šernas buvo pirmasis Medininkų aukų artimųjų klubo pirmininkas, kartu su muitinės departamentu įvedė gražią tradiciją kasmet prieš šv. Velykas surengti žuvusių pareigūnų šeimų susitikimus. Kiekvienų metų liepos 30-ąją, dieną prieš Medininkų žudynių minėjimą, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje kunigas T. Šernas veda atminimo ir maldos vakarus „Budėkime dėl santarvės ir taikos“. 1998 m. gruodžio 12 d. Signatarų namuose vykusio Vasario 16-osios Akto signatarų klubo steigiamojo susirinkimo dalyviai pirmuoju klubo pirmininku išrinko Tomą Šerną, šias pareigas jis ėjo iki 2003 m., po to buvo išrinktas klubo garbės pirmininku.

Jau kelioliktą rudenį kunigas T. Šernas vyksta į Lietuvos moksleivių renginius, pilietiškumo pamokas istorinio Medininkų muitinės posto vietoje, prie 1991 metų aukų memorialo. Moksleiviams T. Šernas pasakoja muitinės institucijos istoriją, dalijasi prisiminimais apie Lietuvos muitinės pareigūnų darbą ir 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynes, asmeniniu pavyzdžiu liudija požiūrį į valstybę, į laisvę, į atsakomybę už pasirinkimus ir priimamus sprendimus. Šių susitikimų pasakojimų ir atsiminimų pagrindu 2023 metais išleista T. Šerno knyga „Muitinės kronikos“, ją iliustravo dukra grafikė Gertrūda Šernaitė.

1991 m. rugsėjo 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Tomas Šernas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, jį po kelerių metų įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Tomas Šernas buvo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus kavalierius, kuriam toks apdovanojimas įteiktas gyvam esant. 1992 m. sausio 9 d. Tomas Šernas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Čiunės Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ 2002 m. sausio 26 d. jam pirmajam įteikė Tolerancijos žmogaus apdovanojimą. T. Šernas yra apdovanotas už viešai išreikštą pilietinę poziciją pasisakant prieš ksenofobijos, antisemitizmo, kitaminčių bei kitatikių persekiojimą, prieš radikalizmo apraiškas ir prietarus politiniame visuomeniniame Lietuvos gyvenime. 2013 metais apdovanotas Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus 4 laipsnio ordinu, 2014 metais Lietuvos Respublikos Seimo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą, Vidaus reikalų ministerijos – atminimo ženklu „Tėvynės labui“. 
Tomas Šernas yra Vilniaus Savanorių centro komisijos narys, Reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ atkūrimo iniciatyvinės grupės narys.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius