Apie parodą „EUGENIJUS PETROVAS – Nepriklausomybės Akto signataras“

Ši paroda skiriama vienam iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Eugenijui Petrovui. Eugenijus Petrovas (1936–2023) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, inžinierius, visuomenės ir valstybės veikėjas, kurio gyvenimo kelias liudija sudėtingą XX amžiaus istoriją ir nuoseklų pasirinkimą būti su Lietuva jos lemtingais momentais.

 Eugenijus Petrovas gimė 1936 m. balandžio 26 d. Leningrade (dab. Sankt Peterburge), karo audrų blaškomas, vaikystėje su šeima atsidūrė Lietuvoje, gyveno Meškasalio kaime netoli Joniškėlio. Čia prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, čia formavosi jo pasaulėžiūra ir pilietinė laikysena. Joniškėlis Eugenijui Petrovui buvo ne tik jaunystės vieta, bet ir sąmoningai puoselėta „antroji gimtinė“, su kuria jį siejo nuolatinis ryšys. Vidurinį išsilavinimą E. Petrovas įgijo 1955 metais baigęs Joniškėlio vidurinę mokyklą. 1960-aisiais, pasirinkęs fizikos ir technikos kryptį, baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Profesinį kelią pradėjo kaip mokytojas, vėliau dirbo dėstytoju, o ilgainiui įsiliejo į Lietuvos mokslinę ir inžinerinę bendruomenę. Jo veikla Lietuvos mokslų akademijos institutuose bei „Ventos“ ir „Helikono“ pramonės įmonėse atspindi nuoseklų darbą technologijų ir taikomųjų mokslų srityje – nuo pedagogikos iki aukštos kvalifikacijos inžinerinių sprendimų kūrimo. Ši patirtis formavo racionalų mąstymą, gebėjimą sistemiškai vertinti procesus ir sudėtingose situacijose ieškoti sprendimų. 

Lūžinis E. Petrovo gyvenimo etapas sutapo su Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpiu. Įsitraukęs į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, jis tapo aktyviu Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos nariu ir pirmininko pavaduotoju, Vilniaus miesto darbininkų ir tarnautojų draugijos „Labora“ tarybos pirmininko pavaduotoju, Vilniaus gamyklų Sąjūdžio rėmimo grupių koordinatoriumi. Jo veikla liudija pastangas telkti skirtingas visuomenės grupes – darbininkus, tarnautojus, intelektualus – bendram tikslui: Lietuvos valstybės atkūrimui.

1990 m. kovo 4 d. antrajame rinkimų ture E. Petrovas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, 1990 m. kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. 1990 m. kovo 29 d. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu. Dirbdamas Aukščiausiojoje Taryboje, jis aktyviai dalyvavo Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos veikloje, prisidėjo prie svarbių valstybės sprendimų rengimo ir įgyvendinimo. Jo veikla apėmė tautinių mažumų politiką, regioninius klausimus, tarptautinius ryšius – ypač svarbias sritis ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, kai Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą ir tarptautinį pripažinimą.

Vienas reikšmingesnių E. Petrovo indėlių – dalyvavimas sprendžiant Rytų Lietuvos problemas ir siekis stiprinti valstybės vientisumą bei pilietinę santarvę. 1991 m. rugpjūčio 28 d. jis buvo paskirtas komisijos, tyrusios Šalčininkų r., Ignalinos r., Sniečkaus gyvenvietės, taip pat kai kurių savivaldybių tarybų, jų organų ir pareigūnų antikorupcinę veiklą, pirmininku. Komisijos darbu metu E. Petrovo teikimu Sniečkaus gyvenvietė buvo pervadinta Visaginu – tai simbolinis ir politinis žingsnis, atspindėjęs siekį įtvirtinti naują valstybės tapatybę. 

Pasibaigus parlamentinei veiklai, E. Petrovas tęsė darbą valstybės tarnyboje ir visuomeninėje srityje, rūpinosi regioninės politikos ir tautinių mažumų klausimais, prisidėjo prie valstybės institucijų veiklos stiprinimo. Jo ilgametė patirtis buvo svarbi formuojant nuoseklų ir atsakingą požiūrį į sudėtingus socialinius ir kultūrinius procesus.

Atskirai vertas paminėti Eugenijaus Petrovo ryšys su Joniškėliu. Joniškėlio kraštas Lietuvai davė 4 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus: be E. Petrovo, – Romualdą Ozolą, Antaną Karoblį, Zenoną Juknevičių. Bendražygių ir joniškėliečių E. Petrovas buvo prisimenamas kaip tikras šio krašto patriotas, išliko aktyvus bendruomenės narys visą gyvenimą. Vietos žmonių atmintyje jis buvo tapęs savotišku laiko orientyru – vyresnių abiturientų tarpe gyvavo posakis: „mokyklą baigei prieš Petrovą ar po Petrovo?“. Joniškėlyje jis buvo gerbiamas ir mylimas, šis abipusis ryšys tapo svarbia jo tapatybės dalimi.

Brandžiame amžiuje, jau pasitraukęs iš aktyvios profesinės veiklos, E. Petrovas atrado naują veiklos barą – puoselėti istorinę atmintį. 2003 m. Joniškėlio bendruomenės ir kraštiečių susitikime jis pasiryžo aktyviai įsitraukti į vieną reikšmingiausių sumanymų artėjant miesto 400 metų jubiliejui – rengti kolektyvinę monografiją apie Joniškėlį. Rinkdamas medžiagą lankė apylinkių kaimus, fiksavo gyventojų atsiminimus, kaupė fotografijas ir archyvinę medžiagą. 2007 m. išleista išsami monografija „Joniškėlis“, kurios vienas sudarytojų buvo Eugenijus Petrovas, tapo reikšmingu indėliu į vietos istorijos tyrimus ir atminties išsaugojimą.

Ši veikla atskleidžia svarbų E. Petrovo asmenybės bruožą – gebėjimą brėžti naujas profesines ribas ir profesionaliai įsitraukti į istorijos tyrimus. Jo parengti tekstai apie Joniškėlio mokyklą XX amžiuje, paremti gausia archyvine medžiaga, liudija kruopštumą, analitinį mąstymą ir pagarbą istoriniam tikslumui. 

Eugenijaus Petrovo gyvenimas atspindi tvirtus politinius pasirinkimus, atsakomybę, pilietinę drąsą ir ištikimybę pasirinktam keliui, nuoseklų darbą bendruomenės labui. Tai buvo žmogus, jungęs skirtingas kultūrines patirtis ir tapatybes, siekęs dialogo ir tarpusavio supratimo. Būdamas rusų tautybės, jis sąmoningai pasirinko Lietuvą kaip savo valstybę ir aktyviai prisidėjo prie jos kūrimo bei stiprinimo. Už nuopelnus Lietuvai Eugenijus Petrovas buvo įvertintas valstybės apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, ir, pelnytai, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Šie įvertinimai liudija jo indėlio svarbą ir pripažinimą valstybės bei visuomenės mastu.

Eugenijus Petrovas mirė 2023 m. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Ši memorialinė paroda kviečia pažinti ne tik signatarą, bet ir žmogų, kurio darbai ir sprendimai tapo neatsiejama Lietuvos valstybingumo istorijos dalimi.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve. Daugelis šių nuotraukų eksponuojamos pirmą kartą. Parodos stenduose taip pat pirmą kartą eksponuojamos nuotraukos iš signataro Eugenijaus Petrovo šeimos archyvo. Nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Romualdas Damulis, Vidas Dulkė, Alfredas Girdziušas, Vilius Jasinevičius, Jonas Juknevičius, Paulius Lileikis, Zenonas Nekrošius, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Algirdas Sabaliauskas.

Parodą parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.

Parodos koncepcijos ir tekstų autorius Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius Andrius Petrulevičius, kalbos redaktorė  Dainora Mozerė, dizaineris Tomas Rastenis.

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Lietuvos Respublikos Seimo archyvas