Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Moderniojo parlamentarizmo ištakos (XX a. pradžia)

Alfonsas PETRULIS (1873–1928)

 

Alfonsas Petrulis
Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. | Fotografė Aleksandra Jurašaitytė 
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Alb. 18-6  (nuotraukos fragmentas)

 

Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dabar – Biržų rajonas), valstietės Izabelės (Jankevičiūtės, 1852–1937) ir bajoro Juozapo Ipolito (1834–1912) Petrulių šeimoje. Joje gimė septyni vaikai, užaugo penki: valstybininkas turėjo seseris Emiliją (Peseckienę-Sabatas, 1871–po 1940), Adelaidą (g. 1876), Oną (1882), Pulcheriją (1883–1884), brolius Boleslovą (1879–1955) ir Vytautą (1890–1941). Alfonsas Petrulis mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 m. – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895–1897 m. klausė paskaitų Lvovo (dabar – Ukraina) veterinarijos institute. 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Jau 1898 m. baigė seminarijos kursą ir išvyko į Sankt Peterburgą. Ten ryžosi tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, bet nepritapo ir grįžo į Vilnių.

1899 m. Alfonsas Petrulis gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, po keleto mėnesių buvo pasiųstas į Bagdonavos (dabar – Baltarusija) Šv. Mykolo Arkangelo filiją. 1901 m. jis tapo Joniškio (dabar – Molėtų rajonas) Šv. Apaštalo Jokūbo, 1903 m. – Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, 1907 m. – Nalibokų (dab. Baltarusija) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu. 1908 m. Vilniaus vyskupas perkėlė Alfonsą Petrulį į Marcinkonis, o 1911 m. – į Pivašiūnus. Jam pavestosiose parapijose kunigas visuomet rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik vyravusia lenkų, bet ir lietuvių kalba. Ne kartą patirti trukdymai nepakeitė tvirtų jo nuostatų.

1905 m. gruodžio 4–5 d. Alfonsas Petrulis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jis prisidėjo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose, rašė straipsnius ir žinutes „Vilniaus žinioms“, „Vilčiai“, „Draugijai“, „Tėvynės sargui“. 1908 m. Alfonsas Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1909 m. dalyvavo Vilniaus vyskupijos kunigų susirinkime, buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo ginti lietuvių tikinčiųjų teises melstis gimtąja kalba. 1911 m. kartu su kunigais Vladu Mironu ir Jonu Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, iki 1915 m. leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą to paties pavadinimo žurnalą. Šiam žurnalui Alfonsas Petrulis parašė mokslo populiarinimo straipsnių. 1913 m. talkino kuriant „Ryto“ švietimo draugiją, buvo jos veiklus narys, vadovavo Pivašiūnuose įkurtam „Ryto“ skyriui. Ir Marcinkonyse, ir Pivašiūnuose įkūrė lietuviškus chorus, kurie ne tik giedodavo Mišiose, bet ir vykdavo koncertuoti.

1917 m. liepos 10 d. Alfonsas Petrulis kartu su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui Georgui Michaeliui, kuriame buvo pabrėžiama, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis – Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18–22 d. kunigas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba) nariu. 1917 m. lapkričio mėn. Alfonsas Petrulis kartu su Steponu Kairiu, Antanu Smetona, Justinu Staugaičiu, Jurgiu Šauliu dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Alfonsas Petrulis dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Skundų, vėliau Bendrųjų įstatymų komisijose, redagavo pirmąją laikinąją Lietuvos Konstituciją, Signataras buvo įpareigotas palaikyti ryšius su Kaišiadorių ir Širvintų apskričių žmonėmis.

1918 m. rugsėjo mėnesį Alfonsas Petrulis, Lietuvos Tarybos Pirmininkas Antanas Smetona ir Martynas Yčas lankėsi pas popiežiaus nuncijų Miunchene Eugenio Pacelli, būsimąjį popiežių Pijų XII, ir pas Viurtenbergo grafą Wilhelmą von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti ir Vokietijai priimtiną, ir Lietuvai tinkamą vadovą – monarchą. 1919 m. kovo 14–balandžio 4 d. Alfonsas Petrulis dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos antruoju sekretoriumi, spalį tapo Tautos pažangos frakcijos nariu. Papildytoje Lietuvos Valstybės Taryboje, dirbo Alfonso Petrulio brolis Vytautas Petrulis, 1925 m. vadovavęs Ministrų Kabinetui ir 1925–1926 m. ėjęs Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas.

Nepriklausomybės kovų metais Alfonsas Petruliui iškilo pavojus – 1919 m. pavasarį ir vasarą lenkų kareiviai Lietuvos Tarybos narį buvo net dukart suėmę. Antrą kartą įkalintas, jis sugebėjo išsilaisvinti ir pasitraukė į Kauną. Tu metu dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1927 m. Alfonsas Petrulis buvo paskirtas Paparčių Šv. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu, o 1928 m. perkeltas į Musninkus.

Alfonsas Petrulis staiga mirė 1928 m. birželio 28 d., palaidotas Musninkų miestelio Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Baltuškonis, Algirdas. Kitoks Alfonsas Petrulis, kunigas ir Vasario 16-osios signataras. Voruta, 2016, nr. 2.

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Dievui ir Tėvynei: signataras Alfonsas Petrulis, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2018, Nr. 2, p. 3–9.

Katilius, Algimantas. Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2017, 143 p.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Kučas, Vidimantas. Alfonsas Petrulis. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 225–247.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Petrulis, Alfonsas, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/940-petrulis-alfonsas

 

 

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2024-05-29 16:28
   Vilma Akmenytė-Ruzgienė