Kazimieras Steponas ŠAULYS (1872–1964)

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (dabar – Šilutės rajonas), valstiečių Karolinos (Balčinaitės, 1832–1913) ir Petro Šaulių (1828–1888) šeimoje. Jis buvo vėlyvas, pats jauniausias vaikas, turėjo gerokai vyresnį brolį Juozapą (1857–1928) ir seseris Barborą (Budvytienę, 1859–1941), Oną (1863–1943) ir Marijoną (Alminauskienę, 1865–1932). Tėvų pamokytas skaityti, Kazimieras Steponas Šaulys anksti ėmė skaityti namuose turėtas Žemaičių vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus knygas. 1884–1887 m. lankė Švėkšnos pradinę mokyklą, kurią baigęs įstojo į Palangos progimnaziją. Nuo 1891 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, ją baigęs 1895 m. išvyko tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1897 m. Kazimierui Steponui Šauliui buvo suteiktas teologijos kandidato, 1899 m. – magistro laipsnis.

Po kunigo šventimų Kazimieras Steponas Šaulys buvo paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1901 m. jis tapo Panevėžio realinės gimnazijos, o 1903 m. – mergaičių progimnazijos kapelionu. Dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime ir po jo, steigiant Lietuvių krikščionių demokratų partiją. 1906 m. viduryje jis grįžo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, ten iki 1922 m. skaitė bažnytinės kanonų teisės, moralinės teologijos, visuomenės mokslo ir sociologijos kursus. 1922–1940 ir 1941–1944 m. dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, skaitė bažnytinės kanonų teisės kursą, profesorius. Parengė knygas: „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“ (1907), „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“ (1907), „Sociologija“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927).

1906 m. lapkritį–1919 m. kovą Kazimieras Steponas Šaulys ėjo bažnytinio santuokos ryšio gynėjo pareigas, Nuo 1912 m. pradžios iki 1920 m. buvo Žemaičių vyskupų Gasparo Cirtauto, vėliau Pranciškaus Karevičiaus sekretoriumi. Pirmojo pasaulinio karo metais Kazimieras Steponas Šaulys lydėjo vyskupą Pranciškų Karevičių, kai jam iš pradžių nurodyta įsikurti Panevėžyje, o 1915 m. balandį ‒ trauktis į Rusijos gilumą. Rugsėjo mėn. Kazimieras Steponas Šaulys išvyko į Smolenską, iš kurio kartu su vyskupu į Kauną grįžo tik 1916 m. rugpjūtį. 1916 m. Kazimieras Steponas Šaulys tapo Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje Kazimieras Steponas Šaulys buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Dirbo Lietuvos Tarybos Skundų, Konstitucijos, Bažnyčios reikalų, įstatymų redakcinėje komisijose. 1919 m. spalio viduryje tapo krikščionių demokratų frakcijos nariu. Ypač daug prisidėjo formuluojant visų 1918–1928 m. veikusių konstitucijų straipsnius, susijusius su tikėjimo išpažinimu. Iki 1922 m. liepos 25 d. buvo Steigiamojo Seimo narys.

1920 m. Kazimieras Steponas Šaulys buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kancleriu. 1926 m. popiežiui įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tapo Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru, šias pareigas ėjo iki pat 1944 m. Buvo Kauno arkivyskupo patarėju bažnytinio administravimo klausimais. 1927 m. dvasininkas tapo popiežiaus rūmų, 1932 m. – Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu.

Kazimieras Steponas Šaulys buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir veiklus narys, 1922–1934 m. priklausė jos Centro komitetui. Neatitolo nuo visuomeninės veiklos. Priklausė Raudonojo Kryžiaus draugijos vyriausiajai valdybai, dirbo Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Panevėžyje jis buvo vienas iš Labdarių draugijos steigėjų, jo ir bendraminčių rūpesčiu pradėjo veikti prieglauda gyvenamosios vietos ir socialinės globos stokojusiems vietos žmonėms. Dvasininkas buvo katalikiškų socialinės rūpybos, švietimo draugijų „Saulė“, „Motinėlė“ vienas iš steigėjų ir narys. Bendradarbiavo lietuvių ir lenkų spaudoje: laikraščiuose ir žurnaluose „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Draugija“, „Dziennik Wileński“, „Przegląd katolicki“, „Tiesos kelias“.

1944 m. liepą, vykstant Antrajam pasauliniam karui, Kazimieras Steponas Šaulys emigravo iš Lietuvos. Trumpai pagyvenęs Austrijoje, Vokietijoje, 1945 m. atvyko į Šveicariją, Luganą. Globojamas ne giminaičio, tačiau ilgamečio bičiulio Lietuvos Valstybės Tarybos kolegos Jurgio Šaulio, gruodį įsikūrė šio miesto Šv. Brigitos seserų vienuolyno svečių namuose „Casa Santa Birgitta“. Ten gyvendamas, Kazimieras Steponas Šaulys sulaukė 92 metų amžiaus.

Kazimieras Steponas Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d., palaidotas Verano kapinėse Romoje, Popiežiškosios Šv. Kazimiero kolegijos lietuvių koplyčioje.

Šaltiniai ir literatūra:

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime. Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys: politinė biografija, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, Nr. 2, p. 3–12.

Jonikas, Vaclovas. Kazimieras Steponas Šaulys. Signatarų genealogijos: 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 359–403.

Katilius, Algimantas. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, 207 p.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Pasikalbėjimas su prelatu K. Šauliu. XX amžius, 1937, vasario 15, Nr. 37.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Selenis Valdas. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai, Voruta, https://www.voruta.lt/vasario-16-osios-nepriklausomybes-akto-signatarai-lietuvos-vytauto-didziojo-universiteto-destytojai/

Svarauskas, Artūras. Krikščioniškoji demokratija nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Politinė galia ir jos ribos, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 411 p.

Šaulys, Kazimieras Steponas, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/951-saulys-kazimieras-steponas

Šaulys, Kazimieras Steponas. Prie Vasario 16 dienos istorijos: kaip vokiečiai mums kliudė paskelbti Nepriklausomybės Aktą. Tėvynės sargas, 1947 rugpjūtis, nr. 1, p. 87–88.

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius