Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Moderniojo parlamentarizmo ištakos (XX a. pradžia)

Jonas VILEIŠIS (1872–1942)

 

Jonas Vileišis
Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. | Fotografė Aleksandra Jurašaitytė 
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Alb. 18-6  (nuotraukos fragmentas)

 

Jonas Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Medinių kaime (dabar – Pasvalio rajonas). Jis buvo jauniausias ūkininkų Vincento (1823–1879) ir Agotos (Mačėnaitės, 1829–1889) Vileišių sūnus. Trys joje gimę vaikai mirė labai anksti: Jonas (1860–1862), Veronika (1865–1866), Barbora (1867–1868). Būsimasis signataras augo su broliais Petru (1851–1926), Kazimieru (1852–1916), Anupru (1854–1946), Antanu (1856–1919), Juozu (1858–1886), seserimis Ona (Klongevičiene, 1862–1917) ir Morta (Krivickiene, 1870–1923).

Jonas Vileišis mokėsi pas daraktorių, vėliau savarankiškai, o 1884 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. Ją baigęs, nuo 1891 m. studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, iš pradžių Fizikos ir matematikos fakultete, o nuo 1894 m. pasirinko teisės studijas. Greičiausiai skatinamas tame pačiame mieste gyvenusio brolio inžinieriaus Petro Vileišio, pradėjo dalyvauti Petrapilio lietuvių studentų draugijos veikloje, 1895–1897 m. jai vadovavo. Nuo 1895 m. rašė į „Varpą“, talkino lietuviškų spaudinių leidybą Mažojoje Lietuvoje finansavusiam broliui.

1898 m. Jonas Vileišis grįžo į Lietuvą. Įsikūręs Vilniuje, pradėjo dirbti iškilaus visuomenės atstovo advokato Tado Vrublevskio padėjėju. Kartu su broliais Petru ir Antanu, kunigu Juozapu Ambraziejumi, Donatu Malinausku ir kitais vietos inteligentais tais pačiais metais įsteigė draugiją „Dvylika Vilniaus apaštalų“, puoselėjusią lietuviškas tradicijas, gynusią lietuvių teises skaityti bei melstis gimtąja kalba. 1901 m. jos nariams pavyko pasiekti, kad bent vienoje, Šv. Mikalojaus, bažnyčioje tikintieji galėtų melstis lietuviškai.

Jonas Vileišis lankė paskaitas Berlyno, Briuselio, Paryžiaus Sorbonos universitetuose, prisidėjo įrengiant Lietuvos ekspoziciją 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Grįžęs į Vilnių, rėmė slaptą lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą, rengė publikacijas „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščiams. 1900–1901 m. žiemą su jis kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais surengė pirmąjį Vilniaus lietuvių vakarą. Jo vadovaujamas komitetas pasirūpino, kad Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ant poeto ir publicisto, „Varpo“ redaktoriaus Vinco Kudirkos kapo būtų pastatyta paminklinė skulptūra. 1902 m. J. Vileišis dalyvavo varpininkų suvažiavime, buvo 1906 m. parengtos Lietuvių demokratų partijos programos bendraautoris. 1902 m. lapkričio 4 d. vedė, su žmona Ona Teodora (Kozakauskaite, 1878–1954) užaugino dukras Birutę (Tursienę, 1904–1966), Eleną (Devenienę-Grigaitienę, 1904–1999), ir Ritą (Lenktaitienę-Bagdonienę, g. 1920), sūnus Petrą (1906–1986) ir Kazimierą (1915–1983).

Jonas Vileišis dalyvavo organizuojant 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusį Didįjį Vilniaus Seimą ir rengiant šio suvažiavimo nutarimus. Profesinę veiklą – 1906 m. jam buvo pripažintas prisiekusiojo advokato statusas – teisininkas derino su tautinių tikslų siekimu. Jis talkino steigiant daugelį lietuviškų švietimo, kultūros, mokslo ir ekonominių draugijų: „Vilniaus kanklės“, „Aušra“, „Žiburėlis“, „Rūta“, Lietuvių mokslo draugiją ir Lietuvių dailės draugiją, Lietuvių vartotojų draugiją, Liaudies pramonei remti draugiją, Lietuvių kredito draugiją, Lietuvių ūkininkų bendrovę. Buvo veiklus jų narys. 1907 m. Jonas Vileišis prisidėjo rengiant Pirmąją lietuvių dailės parodą. Rūpinosi lietuviškų laikraščių leidyba, redagavo „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“, nuo 1909 – „Lietuvos žinias“. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su Jonu Basanavičiumi ir Donatu Malinausku įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jonas Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti (vadinamąją Agronomijos ir teisių draugiją), subūrusią kairiųjų nuostatų lietuvių inteligentus, vadovavo jos valdybai. 1916 m. prisidėjo rengiant ir pasirašė memorandumus dėl Lietuvos politinių siekių, įteiktus JAV prezidentui Woodrow T. Wilsonui ir Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vyriausiajam karo vadui. 1916 m. vasarą buvo suimtas ir kalinamas Lukiškių kalėjime, vėliau – Čersko (dabar – Lenkija) koncentracijos stovykloje. Iš jos, gabenamas priverstiniams darbams į Belgiją, 1917 m. pradžioje pabėgo ir daugiau nei pusmetį slapstėsi Vokietijoje – į Lietuvą parvyko vasaros pabaigoje.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Jonas Vileišis dalyvavo Lietuviu konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Dirbo Lietuvos Tarybos Finansų, Teisės, Prekybos ir pramonės, Skundų komisijose, palaikė ryšius su Vilniaus, Molėtų, Pabradės ir Saldutiškio apskričių gyventojais. Veiklą Lietuvos Valstybės Taryboje baigė 1919 m. sausio 22 d. 

Jonas Sleževičius ėjo ministro pareigas Mykolo Sleževičiaus sudarytuose Ministrų Kabinetuose: vidaus reikalų ministro – antrojoje Vyriausybėje (1918 12 26–1919 03 05) ir finansų ministro – ketvirtojoje (1919 04 12–10 02). 1919–1920 m. Jonas Vileišis dalyvavo derybose su Vokietijos valdžios atstovais, 1920–1921 m. vadovavo pirmajai diplomatinei atstovybei Jungtinėse Amerikos Valstijose – išeivijos lietuvių bendruomenėse Lietuvai surinko 2 mln. dolerių Laisvės paskolą.

Grįžęs į Lietuvą, 1921 m. rugsėjo 30 d. buvo išrinktas Kauno burmistru, šias pareigas ėjo iki 1931 m. liepos 2 d. Jonas Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Pirmąjį Seimą. Nuo 1933 Jonas Vileišis priklausė įstatymus rengusiai institucijai – Valstybės Tarybai, vertėsi advokato praktika. 1917–1922 m. jis buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, 1922–1929 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, vienas iš vadovų. Priklausė kultūros, socialinės rūpybos, ekonominėms organizacijoms.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Jonas Vileišis liko Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo slapta veikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikloje.

Jonas Vileišis mirė 1942 m. birželio 1 d. Kaune, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse – Vileišių šeimos koplyčioje.

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Aničas, Jonas. Jonas Vileišis, 1872–1942: gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilnius: Alma litera, 1995, 672 p.

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime. Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Grigaravičius, Algirdas. Jonas Vileišis ūkininkauja Girsteitiškyje. Voruta, 2019, nr. 6,

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos Tarybos vidinė ir išorinė komunikacija (1917 m. rugsėjo 21 d.–1918 m. lapkričio 11 d.). Lituanistica, 2022, t. 68, nr. 1, p. 1–18.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sudarė Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, Kęstutis Kilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 832 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Lopata, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, Vilnius: Mintis, 1996, 223 p.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Selenis Valdas. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai, Voruta, https://www.voruta.lt/vasario-16-osios-nepriklausomybes-akto-signatarai-lietuvos-vytauto-didziojo-universiteto-destytojai/

Skirius, Juozas. Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais: santykių su JAV politiniai ir ekonominiai aspektai, Vilnius, 1995, 184 p.

Tamošaitis, Mindaugas. Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime, 1926–1940: valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, 423 p.

Tamošaitis, Mindaugas. Vileišis Jonas, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žinynas, sudarė Mindaugas Tamošaitis, Algis Bitautas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 475–479.

Vasario 16 šventės reikšmė: rašo Valstybės Tarybos narys Jonas Vileišis. Trimitas, 1936, vasario 13, Nr. 7.

Vileišis, Jonas, biobiliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/961-vileisis-jonas

Vileišis, Jonas. Dėlei mūsų tautos šventės. Lietuvos ūkininkas, 1919, Nr. 5.

Vileišis, Jonas. Kova dėl Vasario 16 dienos Akto. XX amžius, 1938, vasario 19, Nr. 40.

Žaldokas, Saulius. Jonas Vileišis. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 443–473.

 

 

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

 

 

Susijusi informacija: 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2024-05-29 16:35
   Vilma Akmenytė-Ruzgienė