Seimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iki 1569 m.: bendroji apžvalga

Vakarų Europos valstybių parlamento, generalinių luomų, reichstago, kortesų, Vidurio Europos valstybių seimų – luomams ir politinei tautai atstovaujančio (juos reprezentuojančio) instituto – susidarymas yra būdingas brandžiųjų ir vėlyvųjų Europos viduramžių istorinės raidos ženklas. Šio politinei tautai atstovaujančio instituto susiformavimas ir egzistavimas simbolizuoja priklausymą lotyniškosios viduramžių Europos civilizacijos arealui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo susidarymas ir veikimas vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų laikotarpiu – vienas reikšmingiausių mūsų kultūros laimėjimų, žyminčių jo europietiškas šaknis ir europinį raidos kelią.

Palyginti su Vakarų ir Vidurio Europos valstybių parlamentarizmo raida, Lietuvos parlamentinei tradicijai būdingas vėlavimas, kurį lėmė ilgą laiką trukęs konfesinis konfliktas ir vėlyva christianizacija, tolinusi intensyvesnius ryšius su Vakarų ir Vidurio Europos valstybėmis. Tik Lietuvos krikštas 1387 m., personalinė unija su Lenkijos karalyste, Vytauto Didžiojo ir jo įpėdinių įgyvendinamos valstybės valdymo reformos, naujų valdymo institucijų (kanceliarijos, didžiojo kunigaikščio tarybos, valdovo dvaro instituto) kūrimas sudarė prielaidas bajorijos luomo, kaip tų laikų politinės tautos, susiformavimui, skatino bajorijos politinį švietimą, o kartu ir Seimo atsiradimą.

XV a. viduryje ir antrojoje pusėje, dažniausiai į Lietuvą atvykstant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui, rinkosi gausesni ar mažesni Lietuvos žemių suvažiavimai (Conventio generalis, conventus terarum). Viena ar kita forma XV a. antrojoje pusėje jie minimi Vilniuje, Gardine, Lietuvos Brastoje, Naugarduke. Jų aprašymas istoriniuose šaltiniuose nėra išsamus, neretai viduramžiškai aptakus. Kaip nurodo istorikas Rimvydas Petrauskas, „tokių „seimų“ veikla nebuvo reglamentuota, <...> nežinoma jų šaukimo tvarka (pvz., atstovų skaičius, atstovavimo geografija ir pan.). Tai buvo gana atvira ir daugiafunkcė struktūra, kurioje, be Ponų tarybos atstovų, dalyvaudavo įvairūs suinteresuoti, tačiau turbūt daugiausia atsitiktiniai <...> bajorai.“ 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo susidarymui įtakos turėjo dar vienos svarbios institucijos – Ponų tarybos – atsiradimas greta didžiojo kunigaikščio. Jos galių sustiprėjimą nulėmė vieno Lietuvos didžiojo kunigaikščio (nuo 1440 m.) ir Lenkijos karaliaus (nuo 1447 m.) Kazimiero Jogailaičio valdžios dualizmas. Tarp Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių nuolat keliaujančio valdovo asmens nebuvimas skatino didžiojo kunigaikščio tarybos įtakos didėjimą ir virsmą į svarbiausias valstybės pareigybes užimančių diduomenės atstovų tarybos – Ponų tarybos susidarymą. Jau 1468 m. pirmojo rašytinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodekso – Kazimiero teisyno – preambulėje labai aiškiai išreikšta Ponų tarybos svarba. Anot istoriko Rimvydo Petrausko, „būtent iš šių dviejų struktūrų (dvaro tarybos ir suvažiavimų) ir formavosi ankstyvasis LDK Seimas“.

Seimo genezės procesą taip pat skatino XV–XVI a. sandūroje intensyvėjantis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis spaudimas, vertęs valdovą, Ponų tarybą ir plačią bajoriją bendromis jėgomis tartis dėl valstybės problemų ir poreikių, taip pat valdovo noras užtikrinti naujų mokesčių surinkimą iš bajorų valdų. Būdingas tokių susirinkimų rezultatas yra garsusis 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymas.

Neabejotinai XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos bajorija neturėjo ryškesnių galimybių priimti politinius sprendimus, tačiau Seimo funkcionavimas nuosekliai formavo bajorijos politinę sąmonę. Parlamento narių biografijų analizė leidžia kalbėti apie tuo laiku vykusią tikslingą jų atranką, atsižvelgiant į atstovų patirtį, einamas pareigas. 1529 m. paskelbtame I Lietuvos Statute (I, 25) dar kartą iškeliama visuotinio Seimo svarba – „O privilegijų amžinam reikalui neturime kitur niekam duoti, tiktai kai būsime kartu su mūsų ponais tarėjais visuotiniame Seime.“ Per visą XVI a. ryškus išliko oligarchinis Seimo veiklos pobūdis, kai Ponų tarybos ir įtakingiausių elito grupių atstovai spręsdavo svarbiausius krašto klausimus siauresniame būrelyje, o ne Seime.

Albertas Goštautas (1480–1539) – Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, I Lietuvos Statuto (1529 m.) darbų koordinatoriaus, iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs Geranainių grafo titulą, buvo įtakingiausias ir turtingiausias žmogus Lietuvoje. 1536 m.  polemizuodamas su karaliene Bona Sforca, kuri siekdama palengvinti teisinį administravimą Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ordinariniais teisėjais norėjo skirti bajorų luomo atstovus, Albertas Goštautas pasipriešino šios naujovės Lietuvoje įvedimui ir pateikė savo argumentus šiuo klausimu. Karalienei Bonai jis rašė: „Taip pat, kiek kartų karalystės gynimui reikėjo turėti lėšų, buvo sušaukiami visi valstybės tarybos nariai (consiliarii) bei visų bajorų atstovai, be kurių pritarimo ir žinios negali būti vykdoma jokia rinkliava; dar daugiau, dažnai patys ponai įkalbinėdavo bajorų atstovus, kad nepritartų kokiai nors rinkliavai. O Karališkoji Didenybė, net ir žinodama, negalėjo ponų apkaltinti, nes visą kaltę jie suversdavo bajorų atstovams. Mūsų valstybėje seimai vyksta visai kitaip [nei Lenkijoje]: ką nusprendžia Karališkoji Didenybė ir ponai, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Mes kviečiame į savo seimus bajoriją iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, kad žinotų, ką nusprendėme“ (vocamus quidem ad nostros conventus etiam nobilitatem, tanquam honoris gratia, revera autem, ut singulis palam sit, quidquid concluserimus). 1536 m. laiške „broliui ir bičiuliui“ Jurgiui Radvilai Albertas Goštautas raginos pastarąjį nedelsiant atvykti į Vilnių, kad jie siaurame būrelyje galėtų aptarti bendrus sprendimus besirenkančio Seimo išvakarėse.

Šie ir kiti pavyzdžiai daliai istorikų kėlė abejonių dėl parlamentinės tradicijos buvimo iki Liublino unijos. Kita vertus, jau XVI a. besirenkanti bajorija kėlė politinius prašymus ir reikalavimus, valdovas į jų prašymus teikdavo nutarimus („atsakymus“), svarstė pareigūnų skyrimo tvarką ir neretai net protestuodavo, jeigu manė, kad tvarka yra pažeista. Taigi neabejotinai buvo siekis ir noras tokiuose seimuose rinktis ir svarstyti valstybei svarbius klausimus. Ne atsitiktinai, praėjus beveik 100 metų, 1627-aisiais, Naugarduko žemės teisėjas Andrius Obrynskis kaip tikras „respublikonas“ galėjo sušukti Abiejų Tautų Respublikos Seime: „Respublikoje  man suteikta teisė kalbėti nevaržomai, neatimkite šios teisės iš manęs.“

XVI amžiaus pirmojoje pusėje ir viduryje įsigalėjo keletas svarbių elementų, apibrėžusių ankstyvąją Lietuvos parlamentarizmo kultūrą: Seimo sąvokos įsitvirtinimas visuomenės elito sluoksnyje, atstovaujamojo principo įsigalėjimas, tikslingesnis ir reguliaresnis seimų šaukimas (nors dar iki galo nenusistovėjusiais intervalais), Seimo raštvedybos kūrimas.

Galutinis Seimo instituto susiformavimo etapas susijęs su 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reformomis. 1566 m. II Lietuvos Statute, pakeitusiame 1529 m. I Statutą, buvo nurodyta Seimo, kaip įstatymus leidžiančio ir tvirtinančio instituto, funkcija. Kiek anksčiau, 1565 m. gruodžio 30 d., bajorijos prašymu didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas paskelbė privilegiją, kuria Lenkijos pavyzdžiu nustatyta, kad atstovai į Seimą yra renkami pavietų seimeliuose, o po kelių mėnesių, 1566 m. kovo 11 d.įsigaliojo II Lietuvos Statutas, įtvirtinęs bajoriškąją demokratiją, numatęs Lietuvos Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios institucijos, teisę.

Simboliška, kad Lietuvos delegacija, atvykusi į Liubliną derybų dėl unijos sąlygų, iš esmės reprezentavo galutinai susiformavusį, atstovavimo principu sušauktą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimą, kurio savarankiško gyvavimo laikas jau buvo besibaigiąs, o Liublino unijos dokumentas suteikė įgaliojimus unikaliam visame tų laikų monarchijų fone dviejų valstybių jungtiniam parlamentui – Abiejų Tautų Respublikos Seimui.

Šaltiniai ir literatūra:

Augustyniak Urszula. Historia Polski 1572–1795. Warszawa, 2008, s. 92.

Gudavičius Edvardas. Bajoriškoji lietuvių tauta ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos. Vilnius, 2002, p. 180–190.

Gudavičius Edvardas. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999, p. 405–410.

Gudavičius Edvardas. Senosios Lietuvos valdymo struktūra. Lietuvos Seimas. Vilnius, 1996, p. 65–78.

Jučas Mečislovas. Seimas ir seimeliai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Vilnius, 2001, p. 623.

Kiaupienė Jūratė. „Mes Lietuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius, 2003.

Korczak Lidia. Monarcha i poddani: system władzy w Wielkim Księstwie Litewskim w okresie wczesnojagiellońskim. Kraków, 2008, s. 34–37.

Korczak Lidia. Litewska Rada wielkoksiążęca w XV wieku. Kraków, 1998.

Kiaupienė Jūratė, Petrauskas Rimvydas. Lietuvos istorija. T. 4: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 m. Kaunas, 2009, p. 276–282.

Lietuvos Statutas – The Statute of Lithuania – Statuta Lituaniae. Vilnius, 2004, p. 148.

Marongiu Antonio. Medieval Parliaments – A comparative Study. London, 1968.

Ochmański Jerzy. Historia Litwy. Wrocław, Warszawa, Kraków, 1982, s. 111-112.

Petrauskas Rimvydas. LDK bajoriškojo Seimo susiformavimas Vidurio Rytų Europos luominių susirinkimų raidos kontekste. Parlamentarizmo genezė Europoje ir Lietuvos atvejis, Vilnius, 2008, p. 5–15.

Petrauskas Rimvydas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: Didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a. Parlamento studijos, t. 3, 2005, p. 9–32.

Rachuba Andrzej. Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospolitej w latach 1569–1763. Warszawa, 2002, s. 11–44.

Любавский Матвей К. Литовско – русский сейм. Москва, 1900.

Максимейко Николай А. Сеймы Литовско-русскаго государства до Люблинской унии 1569 г. Харьков, 1902.

Малиновский Иоанникий A. Рада Великого Княжества Литовскаго в связи с боярской думой древней России.Томск, 1904-1912, т. 1–2.

Parengė Žydrūnas Mačiukas 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius