Mokėsi Vilniaus 16-ojoje (dabar – Užupio gimnazija), 23-iojoje (dabar – Simono Daukanto gimnazija) vidurinėse mokyklose ir Vilniaus kultūros mokykloje.

1977 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos akademija) ir įgijo aktoriaus specialybę.

1977–1978 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius.

1978–1983 m. studijavo Maskvos meno akademijoje. Ją baigė su pagyrimu ir įgijo režisieriaus specialybę.

1983–1988 m. – Panevėžio dramos teatro režisierius.

1988–1991 m. – Kauno akademinio dramos teatro režisierius.

1991 m. įsteigė Panevėžio miesto teatrą „Menas“. 1991–2004 m. buvo jo vadovas ir režisierius. Statė spektaklius Šiaulių dramos teatre, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, Kauno akademiniame dramos teatre ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

Per visą kūrybinio darbo laikotarpį sukūrė per 40 spektaklių. Ypatingą dėmesį skyrė nacionalinei dramaturgijai ir spektakliams vaikams bei jaunimui. Lietuvių dramaturgijos ir gimtosios kalbos puoselėjimą laiko vienu svarbiausių uždavinių. Spektakliai V. Krėvės-Mickevičiaus „Žentas“, R. Gudaičio „Atversk, angele, laiko knygą“, J. Grušo „Mykolas Glinskis“, J. Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimai“, A. Vaičiulaičio „Tėvo veido šviesa“ nominuoti už geriausią nacionalinės dramaturgijos režisūrą. Paskutinė nominacija – Kultūros ministerijos ir kritikų premija už 2002–2003 m. sezono geriausio spektaklio vaikams ir jaunimui režisūrą.

2000–2004 m. – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys, Etikos komisijos pirmininkas.

2002–2004 m. – Lietuvos kultūros ministerijos ekspertas ir Seimo komisijos, tiriančios masinės informacijos priemonių ir žiniasklaidos neigiamą poveikį vaikams ir paaugliams, narys.

2004–2008 m. – IX Seimo narys, išrinktas Nevėžio rinkimų apygardoje Nr. 26. Iškėlė Tėvynės sąjunga (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai). Seime dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, buvo išrinktas šio komiteto pirmininko pavaduotoju. Didžiulį dėmesį skyrė tautinės ir mėgėjiškosios kultūros stiprinimui, aukštojo mokslo reformos klausimams, inicijavo diskusijas dėl švietimo Lietuvoje ateities. Pateikė apie 300 įstatymų projektų kultūros, švietimo, socialinės apsaugos srityse. 2008 m. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo, Lenkijos Respublikos Seimo bei Senato ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių asamblėjos Visuomeninio kultūros komiteto pirmininku.

Nemažai dėmesio skyrė Lietuvos rezistenciniam judėjimui (1974–1984 m. buvo pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ platintojas).

Nuo 1993 m. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) (dabar – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) partijos narys, vienas iš šios partijos steigėjų.

Nuo 2002 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro fondo valdybos pirmininkas.

1997 m. išrinktas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu.

Panevėžio „Rotary“ klubo narys, 1997 m. – šio klubo prezidentas.

Aukštaitijos regioniniam centrui, Panevėžio miestui labai svarbus įvaizdžio formavimas, todėl aktyviai dalyvavo šiame procese. Taip atsirado tokie projektai kaip šio miesto įkūrėjo ir pirmojo bažnyčios fundatoriaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro paminklas, pastatytas 2003 m., taip pat vieno iš reikšmingiausių pasaulinės literatūros personažų Don Kichoto paminklas Panevėžio mieste. Seimo nariui labai svarbus teatro „Menas“, praplėtusio Panevėžio kultūrinę erdvę, įsteigimas.

Moka vokiečių ir rusų kalbas.

Žmona Renė – Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Turi tris vaikus. Duktė Marija studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, sūnus Vladas – Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, mažoji Elena – mokinė.