2012 m. sausio 13 d. pranešimas VIR

„Brangūs Sausio 13-ąją žuvusių laisvės gynėjų artimieji,

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

Prezidente Valdai Adamkau,

Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi,

Ministre Pirmininke Andriau Kubiliau,

Gerbiamasis Sergejau Kovaliovai,

Atkuriamojo Seimo nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai,

Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai,

Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,

Garbūs iškilmingo minėjimo svečiai!

Šiandien, kaip ir kiekvienais metais, sausio 13-ąją susirinkome prisiminti savo išgyvenimus, patirtus prieš dvidešimt vienus metus, ir priminti juos kitiems, grįžti mintimis į tą ypatingą istorinį laikotarpį – tautos dvasinio pakilimo ir skaudžių netekčių laikotarpį. Pabūkime su Laisvės gynėjais ir pagerbkime žuvusiųjų atminimą tylos minute.

Dėkoju.

Mielieji,

nuo Sausio 13-osios legendos prabėgo dvidešimt vieni metai – tiek laiko, per kiek užauga ir subręsta žmogus. Šiandien užtenka pažvelgti pro langą, kad pamatytume, kaip nuo 1991-ųjų pasikeitė Lietuva: kitokie veidai, kitokia aplinka, gražesni namų fasadai, drabužiai ir automobiliai.

O jeigu žvilgsnį nuo išorinių ženklų nukreiptume į mūsų visuomenės ir savo pačių vidų – kokias permainas išvystume? Kiek esame ištikimi vertybėms, kurias gindami žuvo Loreta Asanavičiūtė ir kiti didvyriai? Ar tikrai nuėjome prasmingiausiu keliu?

O ir pati laisvė – kaip šiandien ją suvokiame ir ką ji mums reiškia? Kokias formas šių dienų gyvenimo tikrovėje įgyja žodis „laisvė“?

Kai kilome tautiniam atgimimui, kai gynėme savo ir savo tautos prigimtines teises, laisvės samprata atrodė tarsi savaime suprantama: žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė. Tai buvo orientyrai, kurie sovietinėje aplinkoje ir agoniją išgyvenančioje okupantų priespaudoje atrodė kaip galutinis tikslas.

Tada, prieš dvidešimt ir daugiau metų, mąstėme ir kalbėjome: iškovosime šias laisves, iškovosime galimybę patiems tvarkyti savo kraštą, iškovosime galimybę laisvai keliauti ir svarbiausias tikslas bus pasiektas. Visa kita – galimybės, kurias įgyvendinsime bendromis jėgomis, savo mintimis, žodžiais ir darbais.

Tačiau šiandien kai kas iš mūsų jaučiasi nusivylęs ir ištaria trumpą ir skaudų žodį „deja“.

Skaudu, kad iki šiol Lietuvoje tiek daug neteisingumo jausmo, kad vieno ar kelių asmenų privatus interesas dažnai užgožia viešuosius interesus, kad įvairiuose valdžios – ir ne tik valdžios – sluoksniuose gaji korupcija ir kyšininkavimas, šešėlinė ekonomika ir vengimas sąžiningai mokant mokesčius prisidėti prie bendros visų Lietuvos žmonių gerovės.

Visi privalome suprasti, kad nei Seimo Pirmininkė, nei kiti aukšti valstybės pareigūnai nėra pajėgūs vieni įveikti šių sunkių ydų. Todėl prašau, kviečiu Jus visus, laisvos Lietuvos piliečius, į pagalbą, nes tik kartu galime sukurti tikrai teisingą sąžiningą Lietuvą.

Tik neduodami ir neimdami kyšių, tik nevykdydami neteisingo ar nedoro viršininko nurodymo, tik pranešdami apie tuos, kurie vagia valstybės, t. y. visų mūsų, turtą, ar patys juos stabdydami, tik sąžiningai mokėdami mokesčius, iš kurių mokamos pensijos mūsų tėvams, atlyginimai mokytojams, gydytojams, policininkams, išlaikomi vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, tik išmintingai ir atsakingai rinkdami savo atstovus į savivaldybių tarybas ar Seimą, galėsime pakeisti esamą padėtį.

Niekas to nepadarys už mus pačius – ir, ačiū Dievui: jau užteko tų pusantro šimto vergystės metų, kai mūsų gyvenimams vadovavo okupantai, kurių dvasinį ir materialųjį palikimą taip skaudžiai jaučiame ir po dvidešimt vienų atkurtos Nepriklausomybės metų.

Atvirai ir kritiškai vertindami save turime nebijoti pripažinti – mūsų iškovota laisvė šiandien vis dažniau virsta neteisingai suvokta laisve: laisve nuo bet kokių asmeninių įsipareigojimų, laisve nuo moralės, tradicijų, nuo priesaikos Tėvynei, tautai ir savo artimiesiems.

Laisve, kurioje vis mažiau vietos istorijai, už mus žuvusiems didvyriams, atsakomybei už visą mūsų istorinę bendruomenę: mirusiuosius, gyvuosius ir dar negimusius.

Vis dažniau mūsų dabartinė laisvė apsiriboja tik trimis žodžiais: aš, man ir mano.

Manau, iš tokios neteisingos laisvės sampratos ir kyla mūsų neteisingumo jausmas, mūsų pesimizmas, nusivylimas pačiais savimi, savo valstybe. Ir, esant tokiai padėčiai, kaip niekada tinka prisiminti JAV prezidento Džono Kenedžio žodžius: „Neklausk, ką tau davė tavo šalis, klausk, ką tu jai davei pats“.

Būtent šiuo šūkiu vadovaudamiesi mes atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę ir aukojomės Sausio 13-ąją. Kodėl dabar pamiršome šiuos esminius žodžius? Nors šiandien jiems įgyvendinti nereikia tokių žūtbūtinių pastangų, nereikia tokių aukų, o reikia tik sąžiningo gyvenimo – gerbiant save ir šalia esančius, Dievą ir Sausio 13-osios aukų atminimą.

Nemenkinkime jų šventos aukos vardan mūsų visų laisvės, vardan nepriklausomos Lietuvos, nepurvinkime savo valstybės, savo laisvės ir savęs nuolatiniu pesimizmu, su pasimėgavimu skleidžiamu netikėjimu ir nepasitikėjimu tiek savimi, tiek  kitais.

O jeigu vis dėlto norime iš pirmų lūpų išgirsti liudijimą, kas yra laisvė, kokia jos tikroji kaina ir kokia jos tikroji vertė, paklauskime apie tai mūsų svečio Sergejaus Kovaliovo.

Šis brangus Lietuvos bičiulis buvo su mumis, kai kilome į tautinį atgimimą, kai atkūrėme Nepriklausomybę. Jis šiandien yra tarp mūsų ne tik kaip pirmasis Laisvės premijos laureatas, bet ir kaip gyvas laisvės siekio simbolis, gyvas sąžiningo gyvenimo pavyzdys. Mums didelis džiaugsmas ir didelė garbė turėti tokį bičiulį, tokią dieną sulaukti garbingo svečio.

O savo kalbą norėčiau baigti šiais rašytojo Arntės žodžiais:

„Kas save niekina, tas bus suniekintas.

Tauta, kuri nusivilia savimi – nusivilia ja ir pasaulis,

O istorija apie ją amžinai nutyla.

Tautos dvasia rusena kiekviename mūsų, todėl leiskite mums būti šauniems“.

Ačiū.“

Eglė Trembo,

Ryšių su visuomene skyrius (tel. 239 6203)