Krašto apsaugos ministrės, Nepriklausomybės Akto signatarės Rasos Juknevičienės kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime
2012 m. kovo 11 d. pranešimas VIR
„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos
Prezidente, mieloji Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, jūsų Ekscelencijos,
Pirmininke Vytautai Landsbergi, mielieji kolegos signatarai, visi, kuriems
brangi ši diena.
Būsiu atvira – 1990-ųjų kovo 11-ąją šioje
salėje balsuojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės mano mintyse nebuvo jokių
minčių apie valstybę po dvidešimties metų. Tuomet džiaugėmės, išgyvenę vieną
dieną, vieną savaitę, vieną mėnesį. Tik labai toli, neapibrėžtame horizonte
buvo gražus, šviesus Laisvės vaizdinys.
Šiandieninis jausmas kasdieniškesnis,
o visko supratimas tikroviškesnis, tačiau tikėjimas, kad mūsų tautai
Nepriklausomybės paskelbimas buvo vienintelis teisingas kelias, yra toks pat
stiprus, ypač matant, kokie procesai pastarąjį dešimtmetį vyksta į Rytus nuo
mūsų. Visiškai aišku, kad Kovo 11-oji buvo unikalus, vienintelis šansas mūsų
tautai išlikti.
Atsikūrėme, sugrįžome į pasaulio žemėlapį,
įsiteisinome svarbiose ir stipriose
tarptautinėse bendruomenėse. Nelengvai, su komplikacijomis, bet
pasikeitė krašto ūkio sistema, atkūrėme visiškai sunaikintas kariuomenę,
diplomatinę tarnybą. Dabar matome, kad naujai sukurti sistemas buvo netgi
lengviau nei rekonstruoti sovietinės okupacijos metais veikusias. Teisinis
Nepriklausomybės susigrąžinimas buvo greitas ir efektingas, žymiai sunkesnis
buvo ir yra per okupaciją sunaikintų
moralinių visuomenės pamatų remontas.
Rizikuoju būti apkaltinta moralizavimu, bet
viską, ką kalbu, taikau ir sau pačiai, savo penkiasdešimtmečių kartai, kuri
pusę savo gyvenimo, visą jaunystę, praleido sovietmetyje. Tuomet ir susiformavo
didžiulė atskirtis tarp svetimos valdžios ir tarp tų, kuriems reikėjo tiesiog
gyventi ir išgyventi. Valstybė buvo anie, svetimi, ne mes. Valstybės pinigai –
ne mano rūpestis, svarbu gauti, prieiti, pasiimti.
Taip ir atėjome su tuo bagažu į jau savo
valstybę – neišmokyti atsakomybės, gana mikliai perėmę supratimą apie teises,
bet nenorintys girdėti apie pareigą. Juk apie pokario partizanų šūkį „Atiduok
Tėvynei, ką privalai!“ Brežnevo laikais žinojo tik mažoji dalis iš gulagų
sugrįžusiųjų. O ir jiems šita komunistinė imperija nebuvo Tėvynė, kurią reiktų
puoselėti ir globoti. Ar galėjo šitos Nepriklausomybės atkūrimas būti
lengvesnis, sklandesnis?
Turbūt galėjo. Jei būtume pradėję su
šiandienine patirtimi, gal viskas būtų sklandžiau ir greičiau. Bet receptų
nebuvo. O ir palyginti, ar galėjome geriau, nelabai yra su kuo. Pats
tinkamiausias būdas – žemėlapis. Gerai, kad norime lygiuotis į Didžiąją Britaniją
ar Norvegiją, kurias daugelis tautiečių jau gerai pažįsta. Tačiau pykti ant
savo Tėvynės, kad ji ir jos žmonės dar ne tokie, kaip ten – pernelyg žiauru.
Jei aniems kraštams būtų tekę išgyventi tokį
vertybinių pamatų sugriovimą, jei iš jų žmonių būtų buvusi atimta žemė, namai,
turtas, jei tos valstybės per keletą metų būtų praradusios po trečdalį
labiausiai susipratusių piliečių, jei jiems dabar reiktų viską pradėti nuo
nulio, būtume, oi, kaip panašūs.
Daug tiksliau Lietuvą būtų lyginti su tomis
valstybėmis, kurios taip pat išgyveno sovietinę okupaciją. Pažiūrėkime į Rytus
nuo mūsų ir pamatysime, kad esame toli kitame krante, gal bus lengviau
suprasti, kodėl pasaulis Baltijos valstybes vadina sėkmės istorija.
Būčiau nesuprasta, jei nepaminėčiau pastarojo
meto aktualijų, kurios verčia pažiūrėti
į teisinės valstybės pamatų stiprumą.
Šią Kovo 11-ąją pasitikome su rimtų negalių
mūsų teisėsaugoje, specialiosiose tarnybose paūmėjimu. Įsisenėjusi
sisteminė liga nėra gydoma iš esmės,
todėl jos padariniai vėl, kaip ir po Valstybės saugumo departamento tyrimo 2007
m., labai rimti. Ir taip menkas piliečių pasitikėjimas valstybe, jos
institucijomis gali priartėti prie visiškos nevilties. Dauguma žmonių
nesupranta, kas vyksta. Žiniasklaidoje – vėl operatyvinės informacijos lavina,
televizijose – politikai ir visuomenės veikėjai su savo tiesomis ir
paslaptimis, o žmogus kitapus ekrano – su vieninteliu klausimu: kas vyksta
valstybėje? Vėl sąmokslų teorijos, įžeidinėjimai nesirenkant žodžių, arogancija
ir demagogija. Toks paveikslas labai liūdina. O juk visai neseniai buvo daug
vilčių, kad pasimokėme, kad gyvensime kitaip, kad ūgtelėjome ir augsime toliau.
Tačiau kai nuveji šalin emocijas, supranti,
kad ir čia Lietuva nėra išimtis. Diktatūros sąlygomis kokių nors skandalų su
specialiosiomis tarnybomis iš principo nebūna, nes ten viskas vienose rankose,
tarnybos dirba vienam žmogui ar nedidelei jų grupei – ir tarnyboms, ir
valdantiems ten viskas aišku. Bet ar norime taip gyventi, į ten sugrįžti?
Juk sukurti demokratiją su stipria,
efektyviai ir – svarbiausia – teisingai veikiančia teisėsauga yra labai sunkus darbas. Bene sunkiausias
darbas per šiuos dvidešimt dvejus metus. Demokratinės valstybės Europoje,
Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat yra išgyvenusios nelengvus sukrėtimus su
panašiomis tarnybomis, kol suprato, kad turi būti sukurta patikima specialiųjų
tarnybų, visos teisėsaugos veiklos kontrolės sistema – nuo specialaus, iš
didžiausią pasitikėjimą ir patyrimą
turinčių parlamentarų sudaryto komiteto parlamente, kaip yra JAV
Kongrese, iki specialios, pasitikėjimo pagrindu sukurtos, nuolat veikiančios
atitinkamų tarnybų kontrolės institucijos. Man sunku rasti kitą demokratine
save vadinančią valstybę, kur prokuratūra ar mūsų Valstybės saugumo
departamento analogai pagal institucinę sąrangą būtų valstybės valstybėje.
Sisteminės bėdos, kai dėl parlamentinės
demokratijos gležnumo teisėjai susikūrė įstatymus sau, advokatai su prokurorais
– sau, atvedė į šiandienos komplikacijas, kai visuomenė, jos rinkti atstovai iš
esmės atskirti nuo teisingumo vykdymo kontrolės. Turime rasti savyje valios
daug ką pakeisti. Kol nebus efektyvios ir gerai apgalvotos demokratinės
kontrolės, tol skandalai ir visuomenės netikėjimas teisingumu bus mūsų
kasdienybė, tol pareigūnai, matydami
savo kolegų likimus, svarstys, ar verta stengtis, rizikuoti, gal geriau tiesiog neišsišokti, neužkliūti.
Netrukus minėsime aštuntąsias įstojimo į
NATO, Europos Sąjungą metines. Kai kam atrodė, kad įstojus į NATO baigėsi
istorija, kad gyvensime nuobodų, saugų gyvenimą be didesnių sukrėtimų, kaip
koks Liuksemburgas. Pati girdėjau taip kalbant 2004-aisiais. Gal todėl
tuometinė valdžia nutarė, kad ir gynyba patiems rūpintis nebereikia, juk apgins
kiti.
Istorija niekada nesibaigia, todėl
atmerktomis akimis, o ne pro rožinius akinius siūlau matyti ir tai, kas vyksta
aplinkui mūsų kraštą. Gerai, kad suspėjome įsmukti į paskutinį per šį regioną
nuvažiuojančio traukinio vagoną – turiu omenyje NATO ir Europos sąjungą. Kito
būtų tekę laukti keletą dešimtmečių,
kaip šiandien laukia mūsų bičiuliai gruzinai ar moldavai. Kiekvienam lietuviui
verta retsykiais vis pasižiūrėti į žemėlapį, kad neužmirštumėme, kur gyvename –
esame demokratinio pasaulio paribyje.
Prieš dvidešimt metų nuoširdžiai tikėjome,
kad ir į Rytus nuo mūsų plėtosis demokratijos erdvė, tačiau taip neįvyko. Pastangos
atkurti kiek modernesnę, XXI amžiaus, kitaip pavadintą, bet labai primenančią
Sovietų sąjungą imperiją yra akivaizdžios.
Tai rodo ir pastaruosius keletą metų
vykstanti karinė reforma Rusijoje, iš esmės nukreipta dviem kryptimis – Vakarų,
tai yra, mūsų link ir į Pietų Kaukazą. Karaliaučiaus kraštas tampa stipriai
militarizuota, mūsų apginamumą sunkinančia platforma
NATO ir Europos apsuptyje. Šiuo metu ten instaliuojama dideliu, net 400
kilometrų atstumu oro taikinius galinti numušti zenitinių raketų sistema,
netrukus šalia savo sienos turėsime ir
raketų sistemą „Iskander“, galinčią sunaikinti
objektus ant žemės daugiau, nei 500 kilometrų atstumu. Primenu, kad
tebegyvename apsupti gausybės taktinių branduolinių ginklų, o Baltijos jūros
erdvė nuo praėjusių metų vėl pamatė sunkiuosius Rusijos karinių oro pajėgų
bombonešius, kurių nebematė nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.
Abejojantiems mūsų energetinės
nepriklausomybės svarba primenu, kad viešai paskelbtų karinių grėsmių Rusijos
Federacijai sąraše pirmoji – Europos, taigi ir mūsų, siekis užsitikrinti
energetinę nepriklausomybę. Dokumente pažymėtos ir Estijos, Lietuvos neva teritorinės
pretenzijos Rusijai, dėl ko vyksta nuolatinis informacinis karas
žiniasklaidoje, rodant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes rusams kaip rusams
nedraugiškas, fašistuojančias, o jų žmones – kaip visiškai nusivylusius savo
valstybe ir Europos Sąjunga.
Ši realybė aplinkui mūsų sienas rodo, kad bus
laukiama palankaus momento tarptautinėse platumose, kad pasiruošta galimam
pabandymui, kiek stiprus ir solidarus yra NATO, kokia yra tikroji Europos
Sąjungos bendrystės vertė.
Mano, kaip krašto apsaugos ministrės pareiga
šiandien apie tai kalbėti visuomenei, įsisukusiai į vienadienių problemų
sūkurius. Dar kartą priminti, kad istorija nesibaigė, bet ji – mūsų rankose.
Aplinkybės kol kas palankios – spėjome išauginti jau po Kovo 11-osios gimusius
žmones su kitokiu istorijos, demokratijos supratimu, mačiusius pasaulio. Daug
padaryta, bet dabar svarbiausia – nesustoti, neišsigąsti, nenusivilti,
nepaskęsti antraeiliuose dalykuose. Svarbiausi artimiausios ateities iššūkiai –
išeiti iš sovietinės energetinės sistemos, sukurti tikrai demokratišką, ne
sąskaitas tarp verslo grupių suvedinėjančią, ne manipuliuojančią, bet žmones
informuojančią, analizuojančią viešąją erdvę, matančią ir tai, kas vyksta už
mūsų sienų. Svarbu atkurti žmonių tikėjimą, kad šita valstybė gali būti
teisinga, taigi sudėti visus reikalingus
pamatus taip stipriai, kad Nepriklausomybė būtų nepajudinama.
Man patinka, kai mūsų kariai, aptardami
situacijas, niekada nesako, kad yra problemų, o vadina tai iššūkiais, kuriuos
turi valios patys įveikti.
Taigi, mes, atkūrusieji Nepriklausomybę prieš
dvidešimt dvejus metus, turime unikalią galimybę šį kartą savo valstybę turėti
amžiams. Turime ir nelengvus iššūkius, kuriuos privalome įveikti patys – mažiau
dejuodami, daugiau padėdami vieni kitiems, o ypač tiems, kuriems tikrai nėra
lengva.
Su Kovo 11-ąja! Darbuokimės“.
Ryšių su visuomene
skyrius (tel. 239 6132)