Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininko Vytauto Sauliaus kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime

2013 m. birželio 14 d. pranešimas VIR

„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Jo Ekscelencija Prezidente, Jo Eminencija arkivyskupe, gerbiamieji kolegos ir brangūs minėjimo dalyviai.

Susirinkome šiandien čia, Lietuvos Respublikos Seime, paminėti tragišką masinio Lietuvos žmonių trėmimo į Sibirą pradžią ir pagerbti iš tremties nebegrįžusiųjų.

Lietuvos valstybės likimas buvo nuspręstas Sovietų Sąjungai ir Vokietijai dar 1939 m.  rugpjūčio 23 d. pasirašius Nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus, pagal juos Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą.

1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, buvo pradėta terorizuoti ir naikinti Lietuvos gyventojus, imtasi represijų prieš naujojo režimo priešininkus. Kartu prasidėjo ir Lietuvos žmonių trėmimai.

Pirmosios masinės Lietuvos gyventojų represijos prasidėjo dar 1939 m. rugsėjo mėn., kuomet SSRS kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą. Jau tuomet buvo suimti ir į Sąjungos kalėjimus išvežti šio krašto žmonės, priskirti priešiškai nusiteikusių žmonių kategorijoms.

Sovietų Sąjungai, 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, jau liepos mėn. 10–17 d. įvyko pirmieji masiniai suėmimai.

Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d., kurią dieną minime šiandien, buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 buvo išsiųsti į SSRS lagerius ir kalėjimus. Vykdant SSRS NKGB nurodymus 1941 m. gegužės 23 d. Lietuvoje buvo sudarytas centrinis operatyvinis štabas trėmimo operacijai parengti. Pagal šio štabo sudarytus ir trėmimų išvakarėse patikslintus sąrašus buvo numatyta suimti ir išvežti iš Lietuvos 16 tūkst. 479 žmones. Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. šeštadienį, vienur 2, kitur 3 valandą ryto. Iš Lietuvos buvo išsiųsti keturi ešelonai su suimtaisiais ir vienuolika ešelonų su tremtiniais. Birželio 15–19 d. iš Naujosios Vilnios išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Ešelonai su suimtaisiais buvo išsiųsti į Starebelsko ir Juchnovo karo belaisvių stovyklas, vėliau du ešelonai buvo persiųsti į Kraslagą, aštuoni tremtinių ešelonai buvo išsiųsti į Altajaus kraštą, vienas į Novosibirsko sritį, vienas į Komijos SSR ir vienas į Kazachstano SSR Gurjevo sritį.

Birželio 19 d. NKGB ir NKVD vadovybė parengė suvestinius duomenis apie beveik 17,5 tūkst. suimtųjų ir ištremtų asmenų. Visų bendromis pastangomis šiandien nustatyti 16 tūkst. 246 žmonių likimai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi. Neveltui pavadinta „Juoduoju birželiu“. 1941 m. birželio mėnesį buvo suimti, atskirti nuo šeimų ir išvežti į kalėjimus ir lagerius. Čia jau buvo paminta, bet aš dar kartą norėčiau grįžti prie šitų žmonių pavardžių, prie mūsų valstybės šviesulių. Buvęs Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvęs Seimo Pirmininkas ir švietimo ministras Konstantinis Šakenis, ministrai: vidaus reikalų – Petras Saravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Starkus; krašto apsaugos – Juozas Papečkys; teisingumo – Stasys Šilingis, Aleksandras Žilinskas; užsienio reikalų – Voldemaras Černeckis; švietimo – Kazimieras Jokantas, JuozasTonkūnas; finansų – Jonas Sutkus, susisiekimo – Jonas Masiliūnas, Jokūbas Stanišauskas, Benediktas Tomaševičius; generolai – Zenonas Gerulaitis, Jonas Juodiškis, Kazys Sprangauskas, Stasys Žilius.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. 33,6 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė.

Neseniai teko skaityti vieno 1941 m. birželio mėn. tremtinio prisiminimus, kuriuose jis rašė: „nusakyti, ką jaučiu kiekvieną birželio 14-ąją prie geležinkelio rampos, man pernelyg sunku – visi prisiminimai čia sugrįžta“. Ir taip, matyt, yra daugeliui to meto tremtinių.

Mieli minėjimo dalyviai,

birželio 14-oji tai diena, kurią reikia minėti iškėlus galvą, nes turime kuo didžiuotis – savo tvirtomis šaknimis ir tuo, kad iš jų išaugę medžiai yra tvirti ir stropūs. Tą parodė mūsų tautos istorija. Tai ne tik prisiminimas, kokia skaudi buvo mūsų tautos istorija, bet ir įrodymas, kokie stiprūs mes,  lietuviai, ir pirmiausia savo dvasia savo dvasia.

Nors tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur jiems buvo priešiška aplinka ir svetima kultūra. Tačiau lietuviai nepalūžo.

1941 m. birželio  trėmimai  sukėlė didelį skausmą Lietuvoje, bet taip pat didžiulį visuomenės pasipiktinimą ir protestus, skatino pasipriešinimą, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę.

Tokia iškilminga proga labai norisi padėkoti mūsų šalies patriotiškam jaunimui ir jų projektui „Misija Sibiras“. Nuo šio projekto pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė 11 jaunimo ekspedicijų, kurių vienas ekspedicijos dalyvis mano kraštietis Mantas šiandien kalbės iš šios tribūnos. Sutvarkė apie 90 lietuviškų kapinių ir susitiko su ten dar gyvenančiais lietuviais. Ir šiemet „Misija Sibiras‘13“ ekspedicija liepos 17 d. Pasaulio lietuvių vienybės dieną išvyks į Rusijos Federacijos Tiumenės sritį. Vakar daugelis matėte, įvyko, mano manymu, pačios prasmingiausios ir kilniausios jaunimo iniciatyvos projekto „Misija Sibiras‘13“ paramos koncertas. Tad belieka mums visiems palinkėti sėkmės mūsų jaunimui tolesniuose jų darbuose.

Naudodamasis proga noriu perduoti jums Ukrainos atstovų, kurie šių metų gegužės 24 d. Seime dalyvavo minint Norilsko lagerių sukilimo 60-metį, sveikinimus, kuriuos jie man šįryt perdavė telefonu. Tai žinomas Ukrainos kino režisierius, žurnalistas, trijų premijų, taip pat ir A. Sacharovo premijos laureatas Michailas Tkačiukas ir Norilsko lagerių kalinės dukra, šiuo metu gyvenanti Ukrainoje, Svetlana Belova. Jie pas mus lankėsi ir jiems paliko didelį įspūdį. Tokie pat minėjimai Norilsko lagerių sukilimo ir birželio trėmimų paminėjimai vyks ir Ukrainoje.

Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių komisijos vardu lenkiu galvą prieš 1941 metų masinio trėmimo siaubą patyrusius Lietuvos žmones ir linkiu gyviems tų dienų liudininkams stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Būkite laimingi“.