2015 m. sausio 13 d. pranešimas VIR

Gerbiama Prezidente,

J.E. Gerbiamas Prezidente Valdai Adamkau,

Gerbiama Seimo Pirmininke,

Gerbiamas Ministre Pirmininke,

Gerbiami ministrai,

Gerbiamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininke,

Garbūs svečiai ir užsienio šalių ambasadoriai,

Mieli Žuvusiųjų artimieji!

Šiandien pažymime istorinę dieną, kai mūsų tauta, kovoje už savo laisvę ir nepriklausomybę neteko 13-os savo geriausių sūnų ir vienos dukters – Loretos Asanavičiūtės, paaukojusių gyvybes, kad mes, mūsų vaikai ir ateities kartos gyventume laisvi savo pačių kuriamoje demokratinėje valstybėje. Dar 604 beginkliai Lietuvos piliečiai ir pilietės buvo sužeisti, sužaloti gindami Lietuvos Televizijos bokštą bei radijo ir televizijos pastatus.

Tragišką sausio 13-osios naktį padėtį dar labiau dramatizavo prieš dvi dienas Aukščiausiosios Tarybos paskirtas, laikinai pradingęs premjeras. Jis buvo deputatų paskelbtas „nežinia kur esančiu“, todėl ankstyvą sausio 13-tosios rytmetį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui pasiūlius buvo paskirtas naujas Vyriausybės vadovas – Gediminas Vagnorius. Kelių valandų Vyriausybės krizė buvo išspręsta, paskyrus naują premjerą.

Sausio 13-toji tai ne tik liūdesio ir žuvusiųjų pagerbimo diena, bet ir mūsų tautos šlovės, pasišventimo ir vienybės diena. Dėka dešimčių tūkstančių susivienijusių žmonių, atvykusių apginti Aukščiausios Tarybos iš visos Lietuvos, dėka jų drąsos bei ryžto pasipriešinti brutaliai karinei jėgai, Lietuva nebuvo parklupdyta ir nugalėta. Turėdama savo žmonių palaikymą Lietuvos Vyriausybė ir parlamentas tęsė Kovo 11-tąją pradėtą kelią į nepriklausomybę ir pasiekė, kad mūsų šalis tapo pilnateise ir nepriklausoma Europos valstybe.

Lietuva, kaip ir Latvija ir Estija, kaip ir mūsų kaimynė Lenkija bei kitos Vidurio Europos šalys, XX amžiuje buvo priverstos du kartus užgimti, kovodamos už teisę turėti suverenią valstybę. Abu kartus Lietuvos žmonės kovojo su pražūtį nešusiu bolševikiniu – komunistiniu režimu, paniekinusio tautų apsisprendimo teisę ir asmens laisvę.

Tam, kad 1918 metais vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbta Nepriklausomybės deklaracija virstų realia nepriklausomybe, turėjo praeiti mažiausiai dveji metai su ginklu rankose kovojant prieš tuos, kurie tą nepriklausomybę norėjo sunaikinti. Nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais Lietuva neteko daugiau kaip dviejų su puse tūkstančių karių savanorių.

Jų dėka mūsų senelių karta galėjo 20 metų džiaugtis nepriklausomybės vaisiais. Prieš beveik 100 metų sukurta valstybė dviem kartoms tapo pavyzdžiu kuriant šiuolaikinę modernią Lietuvą.

Dėka 1991 metais sausio 13-tąją žuvusiųjų, sužeistų mūsų valstybės piliečių, dėka visų Lietuvos žmonių, nešiojusių širdyje laisvės idėją, ir juos rėmusių šioje kovoje kitų tautų piliečių, tarp jų ir čia sėdinčio A. Michniko ir jo kolegų iš lenkų "Solidarumo", mus rėmusių rusų demokratų, taip pat ukrainiečių, šiandien kovojančių už savo piliečių teisę į suverenią valstybę dėka, netrukus švęsime II-osios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dvidešimtpenkmetį.

Nepaisant visų bėdų ir nepriteklių, egzistuojančių mūsų šalyje, perdaug didelės socialinės nelygybės ir ne tiesos, per mažo dėmesio silpniems ir skurstantiems, vis dėlto kaip tauta ir valstybė esame kaip niekada stiprūs ir saugūs, būdami Europos Sąjungoje ir gynybinėje NATO organizacijoje, esant reikalui susitelkę ir vieningi, kad mūsų laisvė būtų apginta.

Dėkodami ir prisimindami žuvusius didvyrius, susitelkime į gyvuosius, skirdami daugiau dėmesio paprastam žmogui. Prisiminkime, kad būtent tų paprastų eilinių, kuklių Lietuvos piliečių dėka buvo sukurta ir apginta Lietuvos laisvė. Daugiausia jų dėka ir šiandien kuriama mūsų šalies gerovė.

Nepamirškime, kad būtent jie – paprasti eiliniai, miestų, miestelių bei kaimų žmonės, daugiausia jauni, kovojo už mūsų laisvę miškuose partizaninį karą, tai jie platino atsišaukimus ir slaptą antikomunistinę spaudą, skleisdami laisvės idėjas, jie leido Katalikų Bažnyčios kroniką, būrėsi į pogrindines organizacijas bei grupes, į tokias kaip Laisvės lygą ir kitas. Jie buvo šalinami iš universitetų už laisvą mintį, buvo persekiojami, gniuždomi ir kalinami už pasipriešinimą komunistinei diktatūrai. Jie organizavo Sąjūdį, gynė ir aukojosi 1991-aisiais, kad mes šiandien būtume laisvi.

Jų aukos tegu mums primena, jog už laisvę ir teisingumą bei geresnį gyvenimą turime nuolat kovoti, nes visada atsiranda tokių, kurie mūsų laisvę ir demokratines teises bei siekį gyventi teisingiau ir geriau, norėtų sumažinti ar apriboti.

Ačiū.