Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės kalba iškilmingame minėjime, skirtame Gedulo ir vilties ir Okupacijos ir genocido dienoms atminti

2015 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininke,

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke,

Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai,

gerbiamieji kolegos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo nariai,

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai,

brangūs tremtiniai, politiniai kaliniai, disidentai, visi laisvės kovų dalyviai,

garbūs šio minėjimo svečiai!

Birželis ne tik atlydi vasarą. Kiekvienais metais birželį minime dvi skaudžias Lietuvos istoriją menančias datas: birželio 14-ąją – Vilties ir gedulo dieną, ir birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną. Tai skaudžiausia, kas nutiko mūsų tautai per visą XX amžių.

Prabėgo 75-eri metai, tačiau vis dar gedime ir gedėsime to, ko netekome, kas buvo barbariškai sunaikinta per 50 okupacijos metų.

1941-ųjų birželį prasidėjo masinis lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Iš 156 tūkst. žmonių, kurie sovietinio genocido organizatorių buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į Sibiro ir Šiaurės sritis buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkstančių, iš jų kas penktas žuvo.

Skaičiai milžiniški. Už šios statistikos – visas kančios ir siaubo pasaulis. Motina, kuriai iš rankų plėšiamas jos vaikas... Vyras ir tėvas, nuo kurio šeima atskiriama visam laikui... Vaikai, palikti likimo valiai... Nepriteklius, nepakeliamas gyvenimas ir mirtys. Neišvežti į tremtį, likusieji Lietuvoje, išgyveno skausmą dėl artimųjų, buvo persekiojami, patyrė baimę ir pasityčiojimą, prarado tai, kas buvo užgyventa ir sukurta. Drąsiausieji gelbėjo tautiškumą, kultūrą, kalbą, visais įmanomais būdais stengėsi padėti Lietuvai išlikti.

Gerbiamieji, tylos minute kviečiu pagerbti tuos, kurie žuvo, buvo nukankinti ir mirė tremtyje ar KGB kalėjimuose. Tuos, kurie, nepaisydami okupacijos ir tremties grėsmės, kovojo ir padėjo galvas už Lietuvos laisvę, vildamiesi ir tikėdami, kad jų auka – ne veltui.

Ačiū.

Brangūs minėjimo dalyviai,

Žiauri 1940-ųjų  okupacija ir ciniškas, suplanuotas lietuvių tautos genocidas yra skaudi istorinė tiesa.

Ji negrįžtamai ir iš esmės pakeitė mūsų tautos gyvenimą. Tautos, kuri anuomet jau daugiau nei du dešimtmečius gyveno savarankišką gyvenimą, kūrė savo valstybę, diegė modernias naujoves, padovanojo pasauliui talentingų mokslo, literatūros, meno kūrėjų kartą.

Pirmoji nepriklausoma Lietuva, inteligentijos padedama, sukūrė itin stiprią pilietinę visuomenę savo kalba, kultūra, lietuvių tautos didingos istorijos pažinimu, tautinio tapatumo savivoka, pagarba asmens laisvei kaip esminei žmogiškumo vertybei.

Toje visuomenėje gimė ir užaugo karta, kuri verčiau rinkosi garbingą mirtį nei aklą vergystę. Po okupacijos ištisą dešimtmetį tęsėsi partizanų pasipriešinimo judėjimas, vėliau neginkluota pogrindinė rezistencija su slaptomis organizacijomis, ryžtingų kunigų ir pasauliečių veikla. Visus juos iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vedė ir įkvėpė nepalaužiama tautos dvasia bei gyvoji istorinė atmintis.

Dar daugiau – pasaulis buvo liudininkas, kai mažos tautos stiprybė ir kova davė lemtingą postūmį XX amžiaus pabaigos įvykiams, kai griuvo didžiulė melo, agresijos ir žmogaus nudvasinimo imperija – Sovietų Sąjunga.

Galime didžiuotis savo stiprybe, kai kovojome už teisę išlikti savimi ir būti laisviems. Nepaisant nuožmių represijų ir sovietinės ideologijos brukimo, lietuvių tautos dvasia nepalūžo.

Mūsų tautos vienybė ir laisvės troškimas tarsi saulė Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“, mūsų valstybės himne, prašalino tamsumas – slegiančią ir ilgą okupaciją. Esame čia – laisva valstybė pažangioje, demokratinėje ir taikioje Europos šeimoje. Esame gerbiami, matomi ir girdimi pasaulyje. Semiamės stiprybės iš praeities ir ta stiprybe dalijamės su tais, kuriems jos šiandien labai reikia.

Dėkoju jums.