Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

2017 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Gerbiamieji už laisvę žuvusiųjų artimieji, laisvės gynėjai, esami ir buvusieji Valstybės vadovai, signatarai, Seimo nariai, visi, Lietuvą mylintis ir ją gerbiantys,

kiekvienas esame patyręs ankstyvą, saulėtą pavasario rytą, kai atvėrus langą į bundantį miestą ar bepradedančią žaliuoti pievą, pilnais plaučiais galime įkvėpti gryno oro. Toji gaiva ir tyrumas man yra laisvės pojūtis. Tai yra jausmas, kuris savyje talpina pradžią, pasiryžimą, pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Jis talpina atsakomybę už naują dieną, įkvėpimą darbui ir kūrybai. Į šitą jausmą dar neprišiukšlinta, jame nėra vietos baimei, pavydui, susikaustymui ar pykčiui.

Vidinė laisvė yra neapsakomai didelis dalykas – tada mes sakome, ką galvojame, nenusukam akių šonan, kai kažką šalia mūsų talžo žodžiais ar veiksmais, nebijome prieš galingesnį užstoti silpną, nestokojame ryžto keisti dalykus į gerą, drąsiai stojame teisybės pusėn.

Valstybės laisvė tokia pati kaip ir kiekvieno iš mūsų – turėti galimybę rinktis kaip gyventi, kokiu keliu eiti. Deja, šie ir kiti pasirinkimai iš mūsų buvo atimti ne kartą – mums neleido kvėpuoti.

Sausio 13-oji yra ta diena, kai visi įkvėpėme gryno oro. Jis buvo šaltas, kiek sprangus, bet vis tik pilnas vilties, tikėjimo ir drąsos.

Tų dienų stebuklas, kad šiandien visi prisimename, kur tada buvome, kas stovėjo šalia, o tie, kurių šiame pasaulyje tuomet dar nebuvo, apie tai girdi iš savo tėvų ir senelių. Man atrodo, kad tada mes visi buvome laisvi, nes išdrįsom aiškiai ir garsiai pasakyti, kad renkamės svajonę. Svajonę, į kurią ilgai ir nuosekliai ėjome, į kurią vedė drąsūs žmonės.

Laisvė yra didelė laimė, bet jos siekis neretai siejasi su skausmu. Pasaulyje aukų už laisvę skaičiai, deja, tampa statistika. Bet žmonių pasiryžimas statistika nematuojamas – šiandien tūkstančiai Ukrainoje, šimtai tūkstančių Sirijoje ar tada 14 Lietuvoje – ne apie skaičius, o apie pasirinkimą gyventi kitaip. Laisvėje.

Mes laiminga šalis, kad turėjome ir turime daug drąsių žmonių, kurie stovėjo laisvės sargyboje. Kiekvienas iš jų vertas didelės padėkos ir pagarbos. Bet šiandiena kalbėsiu apie du.

Laisvės premija skiriama už pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Šiandien ypatinga diena, nes turime galimybę padėkoti iškart dviem mūsų Valstybės vadovams: Vytautui Landsbergiui ir Valdui Adamkui.

Jie savo gyvenimu, darbais ir prigimtimi įtvirtina laisvę, jie skirtingi, bet vienijami laisvės idėjos, nestokojantys vidinės laisvės. Tai išmintingi, atidūs, drąsūs, savo valstybei ir jos piliečiams neabejingi žmonės. Savo darbais bei idėjomis jie klojo kelią savarankiškai ir saugiai Lietuvos ateičiai, o kitoms tautoms, kurios norėjo pasirinkti Vakarų demokratijos kryptį, jų veikla tapo įkvėpimo šaltiniu.

Prezidentas Valdas Adamkus, vakarietiškų laisvės standartų žmogus, laisvojo pasaulio pilietis, telkiantis įvairių pažiūrų žmones. Gyvendamas ir dirbdamas išeivijoje atliko didžiulį darbą, atstovaujant laisvės siekiančios Lietuvos interesus. Tuomet mūsų tautai buvo ypatingai svarbu, kad mūsų lūkestis ir balsas būtų perduotas į laisvąjį pasaulį – mitingais, peticijomis, asmeniniais pokalbiais. Jo aktyvi visuomeninė ir politinė veikla buvo neabejotinai svarbus indėlis į Baltijos šalių nepriklausomybės kelią.

Vytautas Landsbergis –savo prigimtimi ryžtingas, kūrybingas žmogus, kurio drąsa, išmintis, sumanumas ir lyderystė suardė Sovietų Sąjungos prievartos ir melo imperiją. Jis atidarė langus, per kuriuos gaivus oras pasiekė ne tik Lietuvą, bet ir kitas laisvės troškusias valstybes. V. Landsbergis, Sąjūdžio vadovas ir pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas, nepajudinamai tvirtas laisvės bastionas, kėlęs nepriklausomybės ir saugumo stiprinimą aukščiau visko.

V. Adamkus ir V. Landsbergis – valstybės architektai ir statytojai, valstybingumo simboliai ir garantai, esmingai prisidėję ne tik prie Lietuvos laisvės, bet ir prie jos saugumo užtikrinimo – atvedę mus į NATO ir Europos Sąjungą. Savo autoritetu jie išmintingai telkė tarptautinį palaikymą Vidurio ir Rytų Europos valstybių demokratiniam keliui.

Šie du žmonės neabejotinai yra įkvėpimas jaunajai kartai, ypač tai kartai, kuri nepatyrė Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios vienybės ir išbandymų. Jie yra pavyzdys, kaip neišduoti principų, kaip nebijoti stovėti teisybės pusėje, kaip užstoti skriaudžiamą, kaip išlaikyti laisvę savyje, kaip gerbti istorinę atmintį ir nepasiduoti iliuzijoms bei nedraugų vilionėms; galiausiai jie yra pavyzdys kaip nepailsti ir toliau tęsti pradėtus darbus.

Landsbergiška drąsa ir Adamkiška diplomatija – mūsų valstybės gaivus pavasarinis vėjas, atnešęs galimybių kurti ir dirbti Lietuvai. Laisvė labai gražus ir jaudinantis dalykas, ačiū už ją.

Laisvės premija – mūsų visų padėka Jums.