Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininko prof., hum. m. dr. Zenono Butkaus kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

2018 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, premjere, Lenkijos, Latvijos ir Estijos parlamentų pirmininkai, gerb. Signatarai, Seimo nariai, Ekscelencijos ambasadoriai, magnificencijos rektoriai, ponios ir ponai.

Iš šios garbingos tribūnos pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvos Respublikos Seimui, įsteigusiam Valstybės Nepriklausomybės stipendiją, įsteigusiam dar 2008-aisiais, krizės metais, ir dabar atnaujinančiam jos teikimą. Nepriklausomybės stipendijos tikslas yra kilnus ir prasmingas. Ji skiriama jauniems mokslininkams, triūsiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų baruose, atliekantiems kokybiškus tyrimus, kurie stiprina mokslą ir Lietuvos valstybingumą, ugdo pasitikėjimą Lietuvą, jos visuomene, skatina jaunąją kartą dirbti valstybės labui ir gerovei, padeda rinktis mokslininko kelią ir likti Lietuvoje, neemigruoti. Juk svarbu ne tik susigrąžinti išvykusius mokslininkus, bet ir išlaikyti Lietuvoje likusius, pilietiškai nusistačiusius tyrėjus.

Kovo 11-osios Lietuva šitaip atsiremia į Vasario 16-osios mūsų valstybės jaunųjų talentų globos tradicijas. Nors tada tokios konkrečios Nepriklausomybės stipendijos neturėta, bet buvo panašių. Štai 1936 m. Lietuvos valstybė artimiausią šiandien minimo būsimojo partizanų vado Adolfo Ramanausko (Vanago) bendražygį Joną Žemaitį (Vytautą) pasiuntė mokytis į Prancūziją, į Fonteneblo artilerijos mokyklą, kurią jis po dvejų metų baigė ir tęsė karininko karjerą Lietuvoje.

Prieš dešimtmetį įsteigta Valstybės Nepriklausomybės stipendija jau turi savo sėkmės istoriją. Pirmoji jos laureatė Vilma Bukaitė tapo puikia mokslininke, tikra prieš šimtą metų atkurto valstybingumo metraštininke. Ji parengė išsamias monografijas apie Vasario 16-osios Akto signatarus Petrą Klimą ir Vladą Mironą, paskelbė kitų reikšmingų publikacijų, o gautą stipendiją prasmingai panaudojo istorinių šaltinių paieškoms Prancūzijos archyvuose. Remdamasi atliktu tyrimu ji parašė ir apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m.“ Ir šiandien V. Bukaitė yra bene rimčiausia prancūzų istorinės literatūros ir šaltinių specialistė, ekspertė. Taip pat sėkmingai tyrimus atlieka Artūras Svarauskas bei kiti Nepriklausomybės stipendijos laureatai, kuriuos išrinko ankstesnė Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija, vadovaujama akademiko Eugenijaus Jovaišos.

Praėjusiais metais Seimas nutarė atnaujinti Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimą ir suformavo naują komisiją, kuri irgi stropiai triūsia. Man didžiulė garbė pirmininkauti komisijai, kurią sudaro iškilūs mokslininkai: dr. Inga Blažienė – Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotoja mokslui; prof. dr. Romas Lazutka – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius; prof. dr. Rimvydas Petrauskas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas; dr. Darius Staliūnas – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas ryšiams su užsieniu; prof. habil. dr. Gintautas Tamulaitis – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas; prof. dr. Rita Trimonienė – Šiaulių universiteto Istorijos filosofijos katedros profesorė; prof. habil. dr. Gintautas Žintelis – Lietuvos mokslų akademijos Technikos mokslų skyriaus pirmininkas. 

Atidžiai išstudijavusi pateiktus projektus, komisija pripažino 5 kandidatus, atitinkančius nustatytus kriterijus stipendijai gauti. Iš 5 kandidatų komisija laimėtoju išrinko dr. Norbertą Černiauską, pateikusį mokslinio tyrimo projektą „Gerovės valstybės vizija ir jos kūrėjai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m.“ Tyrimo tema šiandien nepaprastai aktuali. Juk visi žinome, kokia yra pas mus socialinė atskirtis, kokia demografinė duobė ir emigracija. Jau nebeužtenka tik sielotis, bet reikia surėmus pečius padėtį taisyti. Įžengę į antrąjį dabartinio valstybingumo šimtmetį nebegalime su tuo taikstytis. Praverstų čia ir istorinė patirtis, kurios Vasario 16-osios Lietuvoje turime per akis. Buvo parengta ir įgyvendinta žemės reforma bei kitos socialinę padėtį taisančios priemonės. To meto Europoje imta pripažinti, kad Baltijos šalys kuria socialiniu požiūriu teisingesnę visuomenę. Pagaliau turime paisyti ir partizaninio sąjūdžio priesakų. Juk garsiojoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijoje buvo pabrėžta, jog socialinė globa privalo tapti „vienas pirmųjų valstybės uždavinių“.

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojas N. Černiauskas yra vienas geriausių Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų mėgstamas ir puikiausias pilietiškumo pavyzdys. Jis jau antrą dešimtmetį yra Lietuvos šaulių sąjungos narys, vadovavo šaulių studentų klubui, apdovanotas „Šaulių žvaigždės‘“ medaliu, medaliu „Už tarnystę Tėvynei“ bei „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“, jis beveik dešimtmetį organizuoja patriotinį renginį „Trakinių partizanai“, rengia kasmetines mokslines konferencijas „Trakinių partizanų akademinė diena“. Be to, mūsų laureatas yra Sovietinės okupacijos tyrimų asociacijos pirmininkas, ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvis, jo visuomeninė veikla įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Neabejojame, kad Norbertas Černiauskas puikiai atliks pateiktame projekte numatytus mokslinius tyrimus.

Sveikiname. Ačiū, kad klausėt.