Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkės Elzbietos Žibutės Bagdonienės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos (aut. Dž. G. Barysaitė) nuotrauka

(...) Irgi negalima. Tai aš trumpą susitikimą su praeitimi. Praėjus daugeliui metų po tremties, vis atsirasdavo noras aplankyti savo vaikystės ir paauglystės vietas. Tačiau tai atostogų nėra, tai lėšų stoka, tai problemos dėl sveikatos.

Ir štai 2012 metų ankstyvą pavasarį atėjo dukra Aurelija ir sako: mama, važiuojame dabar, kažin ar kada beišsiruošime. Nutarėme važiuoti birželį, nes ten pats gamtos žydėjimas. Kadangi kelionė tolima, brangi, tai nutarėme aplankyti ne tik savo buvimo vietą Alzamajų, bet taip pat Krasnojarską ir Irkutską. Mėnuo intensyvaus pasiruošimo. Per draugus, pažįstamus, Užsienio reikalų ministeriją pavyko susisiekti su Krasnojarsko ir Irkutsko lietuvių bendruomenėmis. Visur radome ten užsilikusių mūsų barakų tremtinių, kurie pažadėjo mus priimti, apnakvindinti.

Ir štai birželio 2-osios ankstyvą rytą Krasnojarsko oro uoste mus pasitinka Albertas, buvęs mūsų barakų tremtinys. Mus apgyvendina, maitina, vežioja po miestą ir gražias Krasnojarsko apylinkes. Paskui traukiniu mūsų kelionė į Alzamajų. Alzamajus mūsų buvimo laikotarpiu buvo rajono centras, 13 tūkst. gyventojų, su gerai išvystyta miško pramone. Dabar tai sunykęs, pilkas miestelis, apie 7 tūkst. gyventojų, nes iš ten išvyko lietuviai, ukrainiečiai, tadžikai ir kiti ten buvę tremtiniai ir kaliniai. Tačiau Alzamajuje mus pasitinka buvęs tremtinys, dabar vienintelis tikras verslininkas Alzamajuje Petras Žilinskas. Jo šeima užsiima rimtu verslu, panašiai kaip Lietuvoje. Sūnus turi dvi parduotuves. Vyresnioji duktė važinėja taksi. Tai vienintelė susisiekimo priemonė Alzamajuje. Nors miestelis nedidelis, bet labai plačiai išsimėtęs, nes vienaaukščiai pastatai. Mes apsigyvename pas mūsų barako tremtinę Lionginą.

Dar apie Petrą Žilinską norėčiau. Jis prie Transsibiro magistralės įsteigęs motelį. Vakarietišką, su visais patogumais. Viskas, ko reikia pravažiuojančiam žmogui: kavinė, valgykla, viešbutis, pirtis, kirpykla. Vienas kambarys yra skirtas dirbiniams iš beržo tošies. Įdomiausias eksponatas – paties Petro didelis portretas. Kitas eksponatas – knyga apie visas Irkutsko šventyklas: cerkves, bažnyčias, koplyčias. Viskas iš beržo tošies. Petras žinojo apie mūsų kelionės tikslą – Vesiolos gyvenvietę. Tai apie 10 kilometrų nuo Alzamajaus, miške. Jis surado mūsų pirmosios mokytojos sūnų, kuriam tada buvo ketveri ar penkeri metai, o dabar jis žino visus aplinkinius keliukus. Ir štai trimis mašinomis, dviem prabangiais džipais ir UAZ’u, dėl viso pikto, važiuojame Vesiolos link. Jeigu išverstume, suprantate, tai gyvenvietė gražiu pavadinimu – Linksmutė. Mūsų laikais į Alzamajų eidavome miško takeliais, o dabar važiuojame miškovežių išmaurotu keliu, 50–70 centimetrų provėžos, tačiau įgudę vairuotojai kažkaip sugeba laviruoti tarp tų griovių.

Ir štai nuo kalno pamatau pažįstamą panoramą. Mūsų Vesiolos gyvenvietė buvo tarp kalvų, slėnyje. Stovėjo trys gyvenamieji barakai. Toje gyvenvietėje gyveno per 300 lietuvių. Dabar barakų nė žymės. Pastatai buvo mediniai, neimpregnuota mediena, ir stogai, ir pamatai iš medžio. Taip viskas sunykę, kad vietoj barakų – užpelkėjusi pieva, o ant šlaito, kurį lietuviai kastuvu ir kirviu buvo atkovoję iš taigos, didelį plotą derlingos žemės, kur auginome bulves, užaugęs gražus miškas. Susiorientuoju ir atseku mūsų barako vietą. Pastebiu duobutes, panašias į apkasus. Tai po grindimis lietuviai buvo išsikasę rūsiukus, kur laikydavo bulves ir kitas daržoves. Skaičiuoju: pirma, antra, trečia duobutė. Čia mūsų kambarys. Čia mes lakstėme, čia vaikščiojo mama. Susijaudinimas nenusakomas. Pagrindinis kelionės tikslas pasiektas.

Toliau vėl traukiniu iki Irkutsko. Ten vėl mus pasitinka, apgyvendina. Birželio 14-ąją išklausome mišias rusų kalba katalikiškoje bažnyčioje, vakarojame lietuvių bendruomenės būstinėje.

Išvykstant į šią kelionę, brolis Vytenis buvo paprašęs pabandyti ką nors sužinoti apie jo ir jo draugų baudžiamosios bylos dokumentų likimą. Jis buvo teistas Irkutske su draugais. Mums pasakė, kad visi Irkutsko kalėjimų, lagerių, teismų dokumentai yra viename Federalinio saugumo tarnybos archyve. Apsilankome toje įstaigoje. Apsauginis, išklausęs mūsų pageidavimą, iškvietė archyvo darbuotoją, kuri atidžiai išklausiusi pasakė mums užeiti už poros dienų. Taigi už poros dienų (tiek dar laiko turėjome) vėl apsilankome. Vėl ta pati labai maloni archyvo darbuotoja pasakė, kad rado tą bylą. Dokumentai išsilaikė gerai ir nėra tenai nei politikos, nei kriminalo, tačiau buvo 25 metai. Ji išaiškino, kokiu būdu galėtume atgauti tuos dokumentus. Ir štai Irkutskas, Maskva, Vilnius, Šiauliai – mūsų kelionė baigta.

Prabėgus metams, buvęs tremtinys, dabar gyvenantis tarp Irkutsko ir Vilniaus, paskambina, kad jis jau turi tuos dokumentus. Mes jam buvome suteikę visus įgaliojimus. Jis atvažiavo į Šiaulius. Mačiau, kaip susijaudino brolis, paėmęs į rankas tą garsią „antitarybinę“ spaudą, tą baudžiamąją… Štai penki mokykliniai sąsiuvinukai. Tai žurnalas, pavadintas „Taiga“, pagrindinė „antitarybinė“ spauda. Vėliau brolis šias knygutes sudėjo į knygą „Taiga taigoje“.

Baigti noriu Aldonos Puišytės žodžiais iš jos „Choralai gyvenimui ir žodžiui“, jie, mano supratimu, atspindi mūsų epochos žmonių likimus: „Sudegina sparnus, o jei ir vėl nupurtę skausmo pelenus pro vėtrų chaotiškąjį siutą išsiskleis, yra juk mumyse, kas nuolat skyla tartum sėkla ir auga virš praradimų dumblo it lotosai balti, strėlė piktai širdin įsmigus, spinduliu pavirs apšviest buvimo erdvei ir plykstels auksu žemės dulkė jos šviesoj. Tarp vėjų keturių visi mes esam šičia tarytum piliakalnio medžiai su neišdylančiom audroto amžiaus žymženklių rievėm.“ Ačiū.